Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą:
Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose.
Evangelija pagal Matą 13, 31-32.
Mūsų tikėjimas turi būti toks didelis, kaip mažytis garstyčios grūdelis. Ir kuomet mes jį tvarkingai laistysim bei tręšim, jis augs, kol taps toks stiprus, kad galės išlaikyti kitus ir daug ištverti.
Šis medelis, užaugantis iš mažo grūdelio, man yra Jėzaus bendruomenės paveikslas. Ten, jo šakelėse, yra tiek daug vietos! Ten saulė ne taip ryškiai šviečia ir paukščiai ten randa prieglobstį. Jie jaučiasi gerai ir pradeda giedoti. Taip ir žmonės, kurie buvo pakviesti Jėzaus, turėtų giedoti bei jaustis gerai. Mes turime vietos visiems, kurie niekur kitur nebuvo priimti, kurie bijo, turi problemų, kurie turi suicidinių minčių, kurie yra sukrėsti, kurie nebeturi vilties… Jiems visiems mūsų medelyje yra vietos; – Jėzus mielai norėtų šiuos žmones turėti prie savęs.
Kaip kad paukščiai yra spalvingi, kai kurie netgi ryškūs, tokie turi būti ir žmonės: spalvingi, ryškūs, džiuginantys akį. Juk ne visi turi būti pilkais žvirbleliais!
Ir ne tik žmonės ateina. Dangaus sparnuočiai, jie taip pat atskrenda ir randa vietos medyje, jie yra dangaus angelai. Net ir jie gerai jaučiasi ten, kur suskamba Jėzaus vardas. Jie yra mūsų apsauga. Jie yra mūsų ryšys danguje.
Kartą buvau vienoje bendruomenėje ir maldos metu pastebėjau, kad sijos virš mūsų galvų pilnos nusėtos angelais. Aš negalėjau jų matyti, tačiau aš pastebėjau; aš žinojau, kad jie yra šalia. (Kaip sunku tai paaiškinti).
Dėkoju, Jėzau, kad Tu duodi šį medį – bendruomenę. Turime labai atsargiai elgtis su šia dovana ir daryti ką tik galim geriausio, kad šis medis augtų ir klestėtų, kad angelai bei žmonės gerai jaustųsi su mumis. Tu esi visko vidurys, centras, aplink kurį viskas sukasi!