Dykumoje šaukiančiojo balsas:
Paruoškite VIEŠPAČIUI kelią!
Ištiesinkite Jam takus!
Mato 3, 3
Tai pranašystė iš Izaijo knygos. Jonas, Krikštytojas, ją išpildė. Jis buvo dykumoje, jis buvo VIEŠPATIES balsas. Jo žinia buvo be kompromisų ir be modernių nuolaidžiavimų: atgailaukite! Išpažinkite savo nuodėmes ir palikite jas! Eikite VIEŠPATIES keliais! – ir visa tauta atėjo pas jį, ir krikštydinosi, ir apsivalė nuo savo nuodėmių. Net ir fariziejai atėjo ir kiti pamaldūs, tačiau Jonas juos pažinojo ir reikalavo iš jų rodyti atgailos vaisius, o ne vien tik pamaldžiai kalbėti. Jonas buvo tas, kuris ruošė tautą Jėzui. Ir Jėzus buvo labai geros nuomonės apie jį.
Galbūt mes taip pat norime tokio „pasisekimo“ pamokslaujant ar liudijant. Tačiau ši sėkmė buvo brangiai gauta. Jonas gavo ją ne veltui, kaip padovanotą ar į lopšį įdėtą. Jis nuėjo sunkų kelią. Jis gyveno dykumoje, maitindamasis žiogais ir lauko medumi, vilkėjo kupranugarių kailiu, surištu virvele, nesiskutęs, niekada nebuvęs pas kirpėją …. tikrai baisiai jis atrodė. Bet dykumoje jis išmoko pažinti VIEŠPATĮ ir mokėsi išgirsti Jo balsą. Be tylos nėra dvasinės galios! Visas mūsų aktyvumas negali pakeisti šios tylos, tokio VIEŠPATIES klausymosi.
Jonas buvo Dievo balsas dykumoje; – o mes? Vienumoje su Jėzumi mes mokomės Jį pažinti, ir Jis suteikia mums įgaliojimą ir autoritetą. Norint atlikti dvasinį darbą, mūsų žmogiškų sugebėjimų neužtenka. Todėl mūsų bažnyčios dažnai yra tokios silpnos.
Mūsų pamokslo ir pokalbių tikslas visada yra nutiesti VIEŠPAČIUI kelią į širdis. Tai, kas trukdo, turi būti pašalinta. Ir JIS turi būti žmonėms taip pateiktas ir taip išaukštintas, kad jie suprastų. O VIEŠPATS šiems žodžiams turi suteikti gyvybę, nesvarbu, ar tu sakykloje stovi, ar tu artimai kalbiesi su žmogumi. Turi veikti Jo jėga, nes kitaip tavo žodžiai bus tik tuščias skambesys be jokio poveikio.
VIEŠPATIE, padėk Tavęs klausytis! Ach, pripildyk mane savo šlove ir jėga! Suteik man savo meilės žūstantiems! Ir suteik mano žodžiams jėgos, gyvybingumo!!