Pamiršdamas, kas už manęs, siekiu to, kas priešakyje.
Filipiečiams 3,13
Yra dalykų, kurie tikinčiajam gali neduoti ramybės ištisus metus. Nuolat tai prisimenama, apie tai galvojama ir tai apsunkina gyvenimą. Anksčiau aš negalėdavau miegoti naktimis, kai kas nors su manimi neteisingai pasielgdavo. Aš labai supykdavau, buvau toks įtūžęs, kad nieko daugiau negalėdavau galvoti, vien tik apie tai. Iš tiesų tai buvo didelis apsunkinimas. Tačiau VIEŠPATS dirbo su manimi. JIS nuolat man primindavo, kad turiu atleisti. Pamažu aš išmokau pamiršti. Šiandien džiaugiuosi, kad daugelio dalykų aš tiesiog neprisimenu. Prisiminčiau tik tuomet, jei kas nors primintų!
Taip, tai tikrai didelis išsilaisvinimas ir palengvėjimas, kad gali užmiršti, kai kiti įskaudina.
Dievas mus veda tokiu keliu: JIS nori, kad mes atleistume. Kad panašius dalykus pavestume Jam tvarkyti, o patys nusiramintume. Toliau JIS nori, kad siektume to, kas priešakyje, dangiškojo gyvenimo – jau čia, žemėje. JIS yra paruošęs dar daug, daug palaiminimų, kuriuos turėtume pasiekti! Pats VIEŠPATS padeda mums atleisti, kai tai padaryti mums darosi per sunku; ir JIS pamažu užgydo mūsų širdies žaizdas. JIS gali paveikti taip, kad tam tikri dalykai nugrimztų užmarštin. Mes turime tiesą sakant tik „norėti“.
Ačiū, Tėve, kad dovanoji užmarštį, ir aš tuo galiu pasinaudoti. Aš nenoriu visą laiką raustis purve, bet noriu džiaugtis Tavo darbais! Ačiū, kad Tu manęs niekada neužmiršti, Tu pamiršti tik mano kaltę ir nuodėmę. Kaip gera turėti tokį Tėvą!