Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.
1 Jono laiškas 4, 19
Mes nesame pajėgūs mylėti Dievą, taip iš tikrųjų iš visos širdies mylėti. Mums patinka turėti didžiulį Dievo ilgesį, tačiau nuoširdžios, intymios meilės išvystyti negalime. Tai pavyksta tik tada, kai mus Dievas pamilsta; – o JIS iš tikrųjų mus myli iš visos širdies!
JIS juk mus sukūrė! Ne todėl, kad norėjo mus pakankinti ar pats pasilinksminti, bet todėl, kad JIS norėjo mūsų. JIS žvelgia į mūsų akis ir myli mus. JIS regi mūsų ilgesį, JO ilgesį, ir myli mus. JIS žvelgia į mus kaip į mažus vaikus, žvelgia, kaip mes mokomės bėgioti, mėginame dainuoti bei šokinėti; – ir JIS myli mus. Ir kuomet mes pasukam neteisingais keliais, JAM skauda, nes JIS mus myli. Ir kai mes grįžtame pas JĮ, JIS džiaugiasi iš visos širdies, tikrai, visas dangus šventę švenčia! JIS papuošia mus deimantais, auksu bei sidabru (mums nematomais), JIS apginkluoja mus dovanomis, JAM patinka bendrystė su mumis, kalbėjimasis tarpusavyje. JIS mielai mums atleidžia mūsų kaltes. JIS padeda mums visuose sunkumuose ir kenčia kartu su mumis. JIS neapsakomai ir be ribų mus myli.
Jėzus pasirinko eiti ant kryžiaus už mus dar tada, kai mes buvome nusidėjėliai. JIS leidžiasi neribotai išnaudojamas, ir net kai mes tyčia nusidedame, JIS atleidžia ir turi kantrybės su mumis. Ir ar yra toks Tėvas, kuris nemyli savo vaikų? (Žemėje galbūt, bet ne danguje).
Tiek daug žmonių stokoja priėmimo. Tėvai niekada neturėdavo laiko, arba vaikas buvo nelaukiamas ir tapo našta. Vaikas turėjo gimti berniuku arba mergaite. Vaikas atrodo kitaip nei buvo tikėtasi ir laukta, jis turi ne tuos gabumus. Daug, labai daug vaikų niekada nesulaukia taip trokštamo dėmesio, priėmimo ir meilės. Ir tapę suaugę mes būname tiek įtakoti šio meilės trūkumo, kad sunkiai begalime priimti meilę ir priėmimą, tampame labai nepatiklūs.
Čia mums reikia Dievo Dvasios, visa įgalinančios mumyse. Aš pats vaikystėje bei paauglystėje jaučiausi visiškai atstumtas. Jau ankstyvame amžiuje pasitraukiau į savo pasaulį. Vis dėlto Dievas laiku mane „pagavo” ir per 139 psalmę man kalbėjo. Vėl ir vėl aš skaičiau šią psalmę. Ir pirmą kartą aš iš tikrųjų pasijutau pamiltas bei priimtas. Tikrai, tada galėjau sprogti iš džiaugsmo!
Tik Šventoji Dvasia gali taip veikti mūsų širdyse, kad mes patikėtume Dievo meile. Ir tik tada galime mes patys mylėti be galo. Save pačius, Dievą ir kitus žmones, net ir labai sudėtingus žmones. JI sąlygoja transformaciją mumyse, mūsų mąstyme, pojūčiuose, jausmuose, netgi prisiminimuose. Ir pagaliau mes tampame laisvi mylėti.
Dėkoju, Jėzau, Tu pirmas mane pamilai! Tąkart dar buvau įstrigęs tamsoje bei nuodėmėje. Vis dėlto Tu mane atpirkai, išlaisvinai, nuplovei, paruošei iš naujo bei pripildei gyvenimo. Dėkoju!!!!!!!