Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai,
krykštaus pražysdama dykvietė.
Kaip lelija
jinai žydėte syžydės
ir džiūgaute džiūgaus laiminga.
Izaijo knyga 35, 1f.
Prieš pora dienų galvojau apie didįjį prabudimą dienų pabaigoje. Mintyse nuskambėjo: bus kaip pavasarį. Ir čia, ir ten viskas maišosi. Saulė šviečia ilgiau. Tampa šilčiau. Vieversiai skrajoja ore ir čiulba. Medžiai sukrauna pumpurus, vėliau sprogsta lapai. Vėjas pučia lengvą orelį. Debesys spindi ir plauko ….. Viskas bus kaip visada, lyg ir nematyti jokių pokyčių, tik su kiekviena diena įžingsniuoja pavasaris. Ir kuomet prisimeni paskutinias savaites, matai, kaip greitai viskas gali per savaitę išsirutulioti.
Toks turėtų būti prabudimas? – klausiau aš. Taip, – toks buvo atsakymas. Niekas nepatiria įtampos, visi džiaugiasi, visa judesyje, visi plūsta į sodus, kad tik išnaudotų orą. Tarsi būtų paleistas startinis šūvis ir visi pajudėję iš vietos. Tačiau visi džiaugsmingi, ramūs, kupini energijos bei troškimo veikti. Žiemos miegas praėjo, atitraukiamos užuolaidos, atidaromi langai ir užplūsta pavasaris. – Toks yra prabudimas.
Hm, pagalvojau aš, štai koks jis. Bet man dar daug laiko reikėjo visa tai apmąstyti. To aš paprasčiausiai neįsivaizdavau… Tačiau jau po valandėlės aš džiaugiausi, nes prabudimas – tai joks stresas, tai nereiškia dar daugiau darbo. Tai Dieviškasis prabudimas, ne aš jį vykdau… Tikrai, šiandien aš tuo džiaugiuosi. Bus išties puiku!
Dėkoju, Jėzau, Tu visada viską man taip aiškiai išaiškini. Žinai, kartais perimu kitų įsivaizdavimus, tada kyla daug įtampos, patiriu stresą. Tačiau su Tavimi viskas teikia džiaugsmą, nėra jokios įtampos. Su Tavimi viskas tiesiog nuostabu!!