Ir aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų VIEŠPATYJE.
Romiečiams 8, 38f
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,- kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina. Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus. Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? Ar nelaimė? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? Parašyta: „Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui“. Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo. (31-37 eilutės).
Kartais galvoju, kai Dievas rašė šias eilutes, tai JIS manęs dar nepažinojo. Su manimi yra tikrai sunkoka ir mano problemos neišsprendžiamos. Čia JIS atrodo padarė klaidą. Bet kuriuo atveju sau ir savo problemoms neturiu jokios vilties, kad Dievas gali kažkaip padėti.
Vakar man tapo aišku, kad aš turiu tokį vidinį, paslėptą nusistatymą. O šiandien VIEŠPATS manęs klausia: ar tu nenori žengti žingsnį ir savo neišsprendžiamas problemas patikėti man? Ar tu nenori pradėti dėkoti už tai, kad aš Tave išgelbėsiu? Man gimsta mintyse giesmė: dėk savo ranką į delną vyro, kuris nutildė jūrą; dėk savo ranką į vyro iš Galilėjos delną! Taip, aš noriu šiandien tai sąmoningai padaryti: aš nusprendžiu save ir savo neišsprendžiamas problemas pavesti Jo stiprioms rankoms!
Ačiū, Jėzau, Tu esi Stipresnis! Aš sudedu save ir savo sunkumus į Tavo rankas; aš n o r i u Tavimi pasitikėti ir aš noriu Tau dėkoti, kad Tu esi visada šalia, man padedi ir mane gelbsti. Tau iš tiesų jokia problema nėra per sunki ar nesvarbi. Tu esi Dievas, kuris m a n e myli!