Jis (Jokūbas) sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn. Kopėčių viršuje stovėjo VIEŠPATS…
Pradžios 28,12f.
Jokūbas sapnavo šį sapną, ir jis suprato, kad VIEŠPATS yra šventas ir žemė, ant kurios stovėjo šios kopėčios taip pat yra šventa. Tą vietovę jis pavadino Beteliu (Dievo namai).
Angelai nuneša mūsų maldas prie Dievo sosto. Galbūt mūsų maldos atrodo apgailėtinai, galbūt taip, tarsi būtų iškeverzotos ant lapo. Bet angelai paima šį lapą ant padėklo, papuošia gėlytėmis, nupina laurų vainiką, uždeda smilkalus ir žvakes. Tuomet tai atrodo labai priimtinai ir gerai! Tokiu būdu jie pastato mūsų maldos dubenį priešais sostą. O Dievo atsakymą atneša jie kopėčiomis žemyn į mūsų širdį. Jie atneša tikėjimą tam tikrais dalykais, kuriuos Dievas nori padaryti. Jie atneša saugumą ten, kur viskas nesaugu. Jie atneša Dievo pažadus ir mums juos įgyvendina. Kopėčių viršuje stovi pats Dievas ir žvelgia į savuosius. Jis nei vieno neišleidžia iš akių! Jis žinojo, kad Jokūbas bėga ir kad baiminasi dėl ateities, todėl Jis drąsina jį: Aš esu su tavimi!
Biblijoje ir šiose istorijose Dievas dažnai kalba sapnuose ir vaizdiniuose. Realumo dažnai deja negalime suprasti ir suvokti. Todėl Dievas nusileidžia žemyn ir paaiškina mums regimais vaizdais, kad mes Jį išmoktume suprasti. Panašiai kaip ir mes savo vaikams vaizdingai ir supaprastintai paaiškiname realybę, kad jie suprastų. Dievas mums turi kantrybės be galo! Jam žinoma nereikėtų to daryti, bet JIS yra mylintis Tėvas ir rūpinasi kiekviena mūsų gyvenimo smulkmena. Ir tai veikia gerai! Ir ties manim, ir ties tavim stovi tokios dangaus kopėčios, kuriomis angelai laipioja aukštyn ir žemyn…
Ačiū Jėzau, Tu esi VIEŠPATS, kuris stovi kopėčių viršuje ir mato, ar viskas vyksta teisingai. Tu atkreipi dėmesį į savuosius! Tu niekada neišleidi manęs iš akių! O Tavo angelai klauso Tavo įsakymų ir apsupa mane savo apsauga ir stiprybe. Ačiū, tu man esi toks geras!!