Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui po kojų, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš –nusidėjėlis!“
Luko 5, 8
Paskutiniu laiku daug skaitau apie ankstesnius prabudimus. Įdomu, kaip Dievas, norėdamas suteikti prabudimą, panaudoja normalius žmones. Kaip Jis, visagalis Dievas, per šiuos žmones daro stebuklus! Vienas dalykas, kurį beskaitydamas šiuos pranešimus, supratau: pirmiausia tai buvo žmonės, kurie ieškojo Dievo veido ir ilgėjosi Jo. Ir jiems Dievas apsireiškė. Taip, kaip Jėzus apsireiškė Petrui, jam ištraukus tinklą, pilną žuvų. Žmonės, kurie „pamatė“ Dievą, reagavo kaip Petras: jie krito Jėzui po kojų, pastebėję, kokie jie nuodėmingi ir nešventi. Dieviško tyrumo ir šventumo jiems buvo perdaug; juos tai pribloškė, ir jie suprato savo nuodėmę, klaidas, trūkumus, netyrumą ir nešventumą. Jie negalėjo išstovėti prieš šį Dievą. Petras prašė Jėzaus: pasitrauk! – nes jis negalėjo pakelti šio šventumo.
Tačiau Jėzus padavė jam ranką ir pasakė: „nebijok!“ Panašiai vyko ir Izaijui. Kai Dievas jį pašaukė, Izaijas taip pat patyrė stiprų savo nepakankamumo jausmą. Bet priėjo angelas, palietė jo netyras lūpas žėruojančia anglimi ir apvalė jį (Izaijo 6).
Jėzus prie Golgotos kryžiaus apvalo mus nuo visų nuodėmių ir netyrumų. O tada ateina ir apsigyvena mūsų širdyje. To pasekmė Petrui ir kitiems mokiniams buvo išgąstis, nuostaba ir didelis, didelis džiaugsmas. Nedvejoję nei akimirką, jie nusekė paskui Jėzų. Jie surado tai, ko ieškojo.
Ach VIEŠPATIE, aš taip Tavęs ilgiuosi! Prašau ateik ir paliesk mano širdį! Persmelk mane kiaurai! Paimk visą netyrumą ir pripildyk mane Savo Dvasia! Ir aš noriu Tave sekti visą gyvenimą; – nes ten kur esi Tu, ten yra gyvenimas.