Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų.
Jėzus Evangelijoje pagal Matą 15, 11
Mes teikiame didelę reikšmę išorei. Į tai, kaip žmogus rengiasi, ką ir kaip jis valgo, ką jis geria, kaip jis kalba ….. visa tai mums yra svarbu tam, kad galėtume jį teisti. Anuomet Izraelyje buvo daug maisto įstatymų, ką galima valgyti ir gerti, o ko – ne. Tai tapo religija, šventu įstatymu. To reikėjo laikytis. Ir niekas nesidomėdavo, ar žmogus Dievą myli ar ne.
Šiandien visose bendruomenėse taip pat yra tam tikros gairės, kaip reikėtų elgtis, kad būtum pastebėtas. Bet yra daug brolių, turinčių tikėjimą, kuris remiasi išoriniais išvaizdos elementais. Jie kalba ir elgiasi pamaldžiai, tačiau Dievu jie nepasitiki. Jie išliko pagonimis ir galvoja tik apie save, net ir su pamaldumu. Jų kalbos skamba taip gražiai, tačiau Dievui tai tik tušti žodžiai. Dėl to Jėzus ir sako: Atidžiai stebėk, kas išeina iš tavo burnos! Tai gali tave suteršti arba teismo dieną būti tavo nuosprendžiu.
Kas dirbo su benamiais, alkoholikais ar pan., prie daug ko turėjo priprasti. Mūsų švarioms bendruomenėms tai netinka, pamaldieji priešinasi. Pats Jėzus vaikščiojo visur, JIS susipažino su purvu, šalčiu ir nešvara. JIS galėjo to nepaisyti, nes JIS regėjo žmogaus širdį, o ne drabužius. JAM nebuvo svarbu, ar pirštai plaunami, tačiau ar švari širdis – štai kas JAM rūpėjo!
Suprantate, mūsų mokymai skiriasi. Mes laikomės įsikibę išorės, visai kaip anuomet fariziejai laikėsi maisto įstatymų. Ir per tai mus teis.
Pažvelkime giliau, melskime Jėzaus, kad parodytų mums žmonių širdis, tada mes pamatysime, kas yra švarus, o kas – suterštas.
Ir jeigu tu neatitinki jokių gairių, įkvėpk giliai, nes mūsų Viešpats turi visai kitą žvilgsnį. JIS žvelgia į tavo širdį ir mato – ji yra JAM ištikima. To JAM pakanka.
Viešpatie, dėkoju, kad Tu mane nuplovei nuo visų išorinių nešvarumų. Meldžiu, padaryk ir mano širdį švaria ir šventa; – ji turi būti Tavo šventovė, kurioje Tu gyveni.