Štai kaip gera ir kaip malonu,
kur žmonės gyvena vienybėje!
Psalmė 133, 1
Viename dideliame mieste yra apie 10 krikščioniškų bendruomenių. Kiekviena jų turi nuo 10 iki 50 narių. Visi kartu – tai apie 300 žmonių, tačiau atskirai tik dešimt būrelių.
Nieko didesnio jie negali pradėti. Darbui su vaikais trūksta žmonių, chorui tokia bendruomenė per maža….
Kaip būtų gražu, jeigu viena bendruomenė dirbtų su vaikais, kita puoselėtų nuostabų chorą, trečia ruoštų stiprią futbolo komandą, o štai ketvirta būtų tikri skautai! Mūsų vaikai ten tikrai rastų ryšį! O ir patys galėtume prisidėti pagal savo pomėgius bei gebėjimus, pvz., evangelizacijoje, darbe su kaliniais ir kitur.
Jei tik mūsų bendruomenės viena kitą lankytų, kartą per mėnesį rengtų bendras pamaldas, arba jeigu pastoriai ir vyresnieji kartu melstųsi…. Gal tai būtų žingsnis į priekį.
Baptistai galėtų ir likti baptistais, metodistai – metodistais, lygiai taip pat ir liuteronai, sekmininkai ir katalikai. Bet esmė – kad darytume kažką visi kartu, taikoje ir vienybėje, vertindami vieni kitus. Kaip tuo džiaugtųsi Jėzus, JIS didžiuotųsi mumis!
Jeigu paskaičiuotume, kas mus, krikščionis, vienija, tai greitai išvardintume tūkstančius dalykų. O kas gi mus skiria? Tai gana greitai apibendrinama 5 sakiniais.
O visų svarbiausia: Mes turime tą patį Viešpatį, tą patį Kūrėją, tą patį tikslą, tą pačią Dvasią… Argi nenorėtume lavinti nuolankumo, lankyti bei kviestis kitus? Argi nenorėtume sėstis su jais prie vieno stalo?
Jėzui tai yra širdies reikalas. JIS taaaaaaaip to norėtų! Iš mūsų vienybės pasaulis žinos, kad Jėzus iš tikrųjų yra Viešpats, taip sako Jonas.
JIS trokšta šios vienybės, ramybės, širdžių bendrystės, JIS nori, kad mes būtume kartu!
Širdžių ekumenizmas, tikinčiųjų vienybė – štai ko mums reikia; o ne ekumeninių organizacijų.
Dėkoju, Jėzau, Tu tiek daug padarei dėl mūsų! Tu nuplovei mus Savuoju krauju. Tu davei mums Savąją Dvasią. Padėk, kad mes būtume nuolankesni ir drąsesni; padėk mums eiti keliu kartu! Ir būk mūsų bendras Viešpats!!