Jėzus sako:
Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.
Evangelija apie Luką 19, 46
Jėzus yra šventykloje ir mato prekiautojus, ir kaip gerai jiems sekasi verslas; ir pinigų keitėjus, kurie turi storas pinigines bei šūsnis pinigų. Staiga JIS supyksta, išmėto visus stalus su pinigais ir daiktais, paima rykštelę ir išvaro visus prekybininkus. Šventykla yra šventa, tai – maldos namai, o ne verslo sandorių. Blogai, kai kyla tokių nesusipratimų, net jei iš praktiškų ir suprantamų priežasčių!
Jėzus mielai apvalytų šventyklą nuo visų religinių niekučių, nuo tikėjimo įstatymu, nuo fanatiškų rašto aiškintojų ir išdidžių pamaldžiųjų. Tačiau tai nepavyko, nes su rykštele tikrai jokio žmogaus neįtikinsi Evangelija.
JIS turi kitą būdą: JIS ateina į mūsų širdį ir priima ją kaip Savo šventyklą. Ten turi vyrauti tyrumas bei šventumas. Visa, kas sena, visas šlamštas, visi nešvarumai turi būti pašalinti. Visos blogos mintys, tokios kaip pavydas ir kerštas, puikybė ir godumas turi prieš JĮ išnykti. Visos senos nuodėmės bus atleistos ir užmirštos. Visa bus padaryta naujai! Šviesa ir ramybė, meilė ir gailestingumas pripildys širdies šventyklą. Jėzaus buvimas šalia tampa juntamas. Atsiranda viltis, džiaugsmas prasiveržia, o ramybė tampa beribė.
Jeigu Jėzus yra mūsų širdies šventyklos Viešpats, nuolat stebėkime, kad ji niekuomet nesusiteptų! Verčiau jau gyvenkime Jėzaus šlovei užuot vaikęsi nereikalingų dalykų. Kaip gerai, kad JIS rūpinasi mumis, vadinasi baimei ir rūpesčiams nebėra ko ieškoti mūsų širdyse.
Garbė Viešpačiui, kuris ateina ir karaliauja galingai! Tik JAM aš noriu priklausyti, tik JIS turi būti mano Karalius! Nes JIS yra vertas, kad paskirčiau JAM savo gyvenimą.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni mano širdyje. Dėkoju, kad Tu atneši šviesą tamsoje, viltį naktyje, džiaugsmą pilkoje kasdienybėje, ramybę ten, kur vyksta ginčas. Dėkoju, Tu turi valdyti mano širdyje! Amen!!!