„…Žinau, kad Dievas užstoja mane“.
Psalmyno 56, 10b
Petras sėdėdamas savo valtyje, kuria žvejodavo, klausėsi Jėzaus. Jis galvojo: „Gražūs žodžiai, jei tik jie būtų tiesa! Ir tada Jėzus jam tarė: – „Užmesk dar kartą tinklus!” Petras ne iškart norėjo tai daryt, jis gi pažinojo šį ežerą. Šiandien jis nesugavo žuvies, o dabar per pietus, tai jau tikrai jos nebus… Tačiau jis pažvelgė į Jėzaus akis ir pagalvojo: „Šis vyras atrodo žinąs, ką sako, kodėl gi to nepatikrinus, dėl to nieko neprarasiu…“ Ir iš tikrųjų tinklas buvo pilnas pilnutėlis, kaip dar niekada. Taip Petras sužinojo, kad Jėzaus žodžiai nėra tik gražūs, malonūs ir tik skambūs, bet kad JIS ir Jo žodžiai turi galią! Taip, kaip Jėzus kalba, taip ir vyksta! Tad krito Jėzui po kojomis tardamas: „Eik šalin nuo manęs nuodėmingo žmogaus!“ Jėzus jį pakėlė ir pasakė: „Man kaip tik reikia tokio, kaip tu, sek manimi!”
Taip ir mes galime patirti stebuklus, jei patikėsime Dievo Žodžiu. Dievo stebuklus savo gyvenime, įveikiant sudėtingas problemas. Dievo stebuklus, kuomet meldžiamės už kitus. Stebuklus, kurie patvirtina: Viešpats užstoja mane. JIS laukia iš mūsų ne per daug; Jis tik nori, kad mes žengtume mažus tikėjimo žingsnius. JIS mūsų ne tik kad niekuomet nenuvilia, bet dar ir užstoja.
Kartais Dievas daro stebuklus ir žmonės dėkoja Jam. Bet tuojau pat kyla ir kitokios mintys: „Juk tai galėjo būti tik sutapimas”. Arba: “Aš tiesiog tada nežinojau, jog išeitis buvo visai šalia”… Tokiam mąstymui Dievas nereikalingas. Tokios mintys griauna tikėjimą. Mūsų pasitikėjimas Dievu negali augti. Tad svarbu pasipriešinti tokioms mintims ir jų neplėtoti! Juk „žinau, kad Dievas užstoja mane!”
Ačiū, Jėzau, kad niekuomet nepalieki savo vaiko bėdoje. Tu suteiki pagalbą reikiamu laiku. Kas pasitikiti Tavimi, stato namą ne ant smėlio,bet – ant tvirto pagrindo. Tu esi mūsų viltis! Ačiū, kad užstoji mane! Ir šiandien viską laikai savo rankose.