„Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.“
Laiškas Titui 2, 11
Dievo malonė yra asmuo – Jėzus Kristus. Malonė – tai ne programa su daugybe paragrafų arba naudojimo instrukcija. Ji nėra sutartis: Dievas atlieka tai, o aš atlieku – tai. Ji taip pat nėra nuvargęs patapšnojimas per petį arba priėmimas ir pagyrimas, jei viskas atliekama teisingai. Ne, ši malonė yra Jėzus! Ir ji Dievui yra daug brangesnė, nes JIS už šią malonę išgelbėti mus atidavė savo vienintelį, numylėtąjį Sūnų. Malonė mums atitenka tik per Jo mylimąjį Sūnų Jėzų; kuomet mes priimame viską, ką JIS dėl mūsų atliko, ir visų pirma – Jėzų kaip savo Išganytoją ir Viešpatį. Kol mes norime patys save išgelbėti ir stengiamės būti geri, Jo malonė yra veltui. Kol mes savo visas viltis dedame į mediciną, gerus santykius, socialinę valstybę arba šeimą, Dievo malonės – Jėzaus – mums nereikia.
JIS pasirodė, kad išgelbėtų v i s u s žmones, o taip pat – Tave ir mane. Ir šiam išgelbėjimui nėra sąlygų. Kuomet vienas vyras – Petras – skęsdamas šaukėsi pagalbos: „Viešpaties, padėk!“, – Jėzus tuojau pat ištiesė ranką ir ištraukė jį iš vandens. Nebuvo pirmiau sakomas pamokslas ar duodami geri patarimai. Ne, Jėzus tuojau stvėrė jį. Kuomet nusikaltėlis ant kryžiaus ištarė Jėzui: „Prisimink mane!“ – Jėzus tuojau pat ištarė: „Taip, Tu būsi dar šiandien su manimi danguje!“
Kai iš tikro visos mūsų viltys žlunga, Dievo malonė – Kristus – yra šalia. JIS niekuomet nenuvilia, niekuomet nepalieka ir niekuomet nepamiršta mūsų! Ši malonė įvykdo tai, ką pažada.
Dėkoju, Jėzui už šią neužsitarnautą malonę! Man nebereikia verstis per galvą, kad tapčiau teisus prieš Dievą. Ne, dėl manęs Tu atlikai v i s k ą, kas buvo reikalinga. Nuo šiol esu laisvas gyventi dėl Tavęs. Dėkoju, kad Tavo malonė šviečia virš mano gyvenimo kaip saulė šiltą pavasario dieną. Dėkoju, kad esi šalia ir „nušvieti“ mano dienas.