Ką pažadėjau – ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“”
Jona 2, 9
Jona plūduriavo jūroje, bangos siūbavo virš jo galvos, jis paniro. Skendo iki pat jūros dugno, nebematė išeities. Viskas sukosi jo galvoje, visa nelaimių virtinė, Dievo teismas jo pasirinktam keliui. Tačiau Dievas turėjo išeitį: prieš daugelį metų JIS sukūrė milžinišką žuvį, kuri laukė Jonos. Ši milžiniška žuvis prarijo Joną, taip jis pirmąkart buvo išgelbėtas. Ir ten, žuvies pilve Jona sėdėjo; – buvo tamsu ir šlapia, dar ir dvokė siaubingai. Ten, viduje, jis vis dar buvo gyvas. Užtruko tris dienas, kol Jona atsitiesė ir pagarbino Viešpatį, iki tol mielesnis jam buvo vargas. Pirmiausia jis padėkojo Viešpačiui už šį išgelbėjimą, nors vis dar nematė išeities, – bet juk buvo gyvas ir neskendo. Jis šaukėsi Viešpaties, kai taip bejėgiškai plūduriavo vandenyje. Ir Viešpats išgelbėjo jį. Štai jis atnaujino Viešpačiui įžadus: aš, garsiai dėkodamas, atnešiu tau auką. Taip, ką pažadėjau, trokštu įvykdyti. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!
Kai Dievas šitai išgirdo, JIS labai apsidžiaugė ir įsakė žuviai išpjauti Joną ant kranto.
Kiekvieno gyvenime būna laikų, kai galva panyra po bangom, kai tarsi traukia į jūros dugną, ir išeities jokios nematyti. Tačiau jeigu šaukiamės JO, JIS išklauso ir padeda mums išbristi iš netvarkos ir vargo. Mes mielai dalijame pažadus. Tačiau dažnai jų ir nesilaikome. Taip neturi būti! Tuomet po pirmojo dažnai greitai įvyksta ir antras skendimas. Laikykis savo įžadų, kuriuos pašventei Viešpačiui, JAM jie yra šventi!! Tuomet žuvis išspjaus tave ant kranto, o tu ir vėl galėsi džiūgaudamas keliauti savuoju keliu; – tik šįkart, tikėtina, JO keliu.
Jėzau, Tu vis dar esi Viešpats. Taip pat ir mano gyvenime. Kartais einu aš savais keliais, tačiau Tu sugrąžini mane vis atgal. Tikrai, tai taip gerai! Noriu keliauti Tavais keliais! Nes Tu esi Viešpats!