Joną pasiekė VIEŠPATIES žodis.
Jonos 1, 1
Vieną rytą, kai pranašas Jona skutosi, jį pasiekė Dievo žodis. Dievas kalbėjo su juo girdimu balsu. (Šiandien mes širdimi labiau jaučiame, ką Dievas nori pasakyti, ką Jis jaučia, ko nori, bet tik labai, labai retai girdime Jo galingą balsą). „Jona! – pašaukė jį Viešpats. – Keliauk tuojau pat į Ninevę, tą didį miestą, ir pašauk jį į teismą, nes jų nedorumas pasiekė mane.“
Jona išsigando. Į Ninevę? Pas tuos galvažudžius! Ne, tai pavojinga, ypač su tokia žinia! Ne, ne, ne, aš to nenoriu. Bet ką man daryti? – taip minutėlę pasvarstęs, Jona susirinko savo daiktus ir nubėgo į uostą. O ten iš tikrųjų – o, koks „sutapimas“ – stovėjo laivas, ketinęs plaukti į pasaulio kraštą. Jona sumokėjo už bilietą, įlipo į laivą ir buvo patenkintas. Taip toli nuo Viešpaties Jona turėjo būti saugus nuo tokių pavojingų užduočių.
Kartais ir mes norime pabėgti nuo Viešpaties. Gal norime ką nors padaryti ir manome, kad Jam tai nepatinka. Taigi mes įsijungiame muziką, žiūrime televizorių, kalbame telefonu, bet neatsukame Viešpačiui savo ausies, kad Jis mus auklėtų. Kiekvienas turi savo gudrybių. Arba mums patinka nuodėmė ir mes norime ja šiek tiek ilgiau „pasimėgauti“. Arba netinkamai mąstome, turime netinkamų draugų, netinkamai elgiamė… ir nenorime, kad mus auklėtų, tik jau ne dabar.
Tiesą sakant, Dievui visiškai nereikia su mumis kalbėtis, mes tiksliai žinome Jo valią. Ir vis dėlto mes nusisukame… Ne, tai negali būti gerai! Tai matome Jonos pavyzdyje ir galbūt patys esame bėgę nuo Dievo…
Jėzau, štai aš! Atleisk, aš pasislėpiau nuo Tavęs, nors Tu net juodžiausioje tamsoje viską gerai matai ir tiksliai žinai kiekvieną mintį. Viešpatie, aš grįžau ir noriu vėl eiti Tavo keliu. Prašau, apvalyk mane ir pripildyk iš naujo savo Šventąja Dvasia!!!