Savo ranka, VIEŠPATIE, išgelbėk nuo mirtingųjų
nuo mirtingųjų, kurių dalia tik šis gyvenimas.
Jų pilvai teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs,
jų vaikai tegu sočiai sau glemžia bei tepalieka ir savo mažyliams.
O aš, būdamas doras, matysiu Tavo veidą
ir pabudęs būsiu laimingas dėl Tavo Artumo.
Psalmyno 17, 14-15
Kartais pavydžiu tokiems žmonėms, kurie gyvenime jau viską turi. Jie viskuo užpildyti ir perpildyti. Ir vaikai puikuojasi tuo, ką tėvai įsigiję, patys nieko dėl to nenuveikę. O aš..?!, o aš vargstu, kad turėčiau bent sočiai pavalgyti. Taip, kartais kyla pavydas.
Bet ramybės, kurią teikia Jėzus, šie žmonės nepažįsta. Ne, nenoriu su jais lygintis! Noriu išlaikyti ramybę su savo Kūrėju. Nenoriu meluoti ir apgaudinėti, bet eiti teisiais Viešpaties keliais. Gera vakarais su Jo ramybe nueiti gult ir ryte su Jo džiaugsmu atsibusti. Kiekvieną dieną džiaugiuosi Jo aprūpinimu ir esu laimingas kasdien patirdamas mažus Jo didžios Meilės ženklus.
Noriu artintis prie Jo, ieškoti Jo veido. Jis toks pilnas Malonės ir Meilės bei Draugiškumo. Myliu savo Viešpatį ir susitikimus su Juo.
Viešpatie, atleisk man už pavydą, kurį kartais jaučiu sėkmingiesiems. Tu žinai, kad man daug mieliau su Tavimi eiti šiuo gyvenimo keliu. Nes Tu teiki viską, ko reikia mano širdžiai. Tu esi mano gerasis Aprūpintojas! Pasitikiu Tavimi.