Viešpats pakreipė Jobo dalią, kai jis pasimeldė už savo bičiulius.
Jobo knyga 42, 10
Žinote, kaip prastai ėjosi Jobui. Jam teliko plikas gyvenimas. Visą turtą prarado, neteko ir sveikatos, artinosi mirtis. Nėra atsakymo į klausimą: Kodėl? Ir tada pasirodo Dievas su visu Savo spindesiu ir šlove, ir Jobas turi pripažinti: Iki šiol pažinojau Tave tik iš garso, tačiau dabar regiu Tave. Negaliu ginčytis su Tavimi dėl savo vargo, nes Tu esi aukščiau visų dalykų. Tu visa žinai, viskam Tu turi tikslą ir žinai visa ko prasmę. Tu esi visažinis, o ne aš. – Štai taip jis nusižemino prieš Dievą, kurį buvo smarkiai apkaltinęs. Ir taip savo širdies rūstybę jis numalšino Dievo akivaizdoje.
Dievas norėjo sunaikinti tris draugus, kurie blogai kalbėjo apie Jobą. Tačiau JIS pasakė jiems: eikite pas Jobą, kad šis užtartų jus maldoje! Jeigu jis jus užtars, aš jums irgi būsiu gailestingas. – Ir draugai nuėjo pas Jobą bei paprašė, kad šis nuneštų už juos auką Viešpačiui.
Jobui tikrai nebuvo lengva susitikti su šiais vyrais. Žinoma, sukilo keršto jausmai, taip pat kartėlis bei pyktis. Nepaisant to jis paaukojo auką už šiuos tris vyrus bei meldė Dievą jiems atleidimo.
Tai buvo valingas Jobo sprendimas atleisti bei užtarti. Dėl to Dievas labai palaimino Jobą! JIS įgalino atleidimą Jobo viduje, kad šis kiltų iš visos širdies. JIS padėjo užtarimo maldoje, taip ji kilo iš širdies gelmių.
Taip vyksta ir su mumis, kuomet atleidžiame savo priešams ir meldžiamės už juos užtarimo malda. Tuomet mūsų siela tampa laisva ir sveika. Kartėlis, kerštas, tamsybės bei pyktis išnyksta ir palieka vietos Dievo ramybei. Gerai tam, kuris atleidžia ir laimina savo priešą!!
Viešpatie, Tu daug pažadų sudėjai į atleidimą. Tikrai, Viešpatie, padėk man atleisti, nes man tai ne visada lengvai sekasi. Padėk man Tavo akimis pamatyti piktadarį ir mylėti jį, kaip kad Tu myli. Padėk man jį laiminti! Dėkoju, kad Tu išlaisvini mano širdį nuo kartėlio ir savigailos!!