Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų.
Pradžios knyga 1, 1-2.
Įdomu tai, kad jau antroji Biblijos eilutė kalba apie Dievo Dvasią; – o kai kurie niekada nenori apie JĄ girdėti. Pirmoji eilutė kalba apie Dievą, kaip JIS sukūrė dangų ir žemę. Bet jau antroji eilutė kalba apie Šventąją Dvasią, kaip JI dvelkė viršum vandenų bei iš ten žvelgė, ką galima iš viso to padaryti.
Žodis „dvelkti” reiškia kažką panašaus į vištų perėjimą ant kiaušinių. Jos turi juos išperėti, sėdėti ant jų ir laukti, ir kartais pasižiūrėti, ar jau kas nors vyksta …. Taip ir Šventoji Dvasia „išperėjo” kūriniją. JI dvelkė viršum, perėjo, o tada pradėjo rastis, JI pradėjo kurti, daryti tvarką, kviesti naujam gyvenimui, kurio iki tol dar nebuvo.
Panašiai Šventoji Dvasia veikia ir virš mūsų gyvenimų. Ką galima iš jo padaryti? Ką galime išperėti? JI dvelkia viršum mūsų, nenustoja rūpintis, kol kas nors nebus išperėta. Tai priklauso nuo temperatūros perėjimo metu. Kai kurie žmonės yra šalti ir nejautrūs Dievo Dvasiai. Kai kurie užsidega ir aiškina viską savaip bei lekia paskui kiekvieną vėjo pūstelėjimą. JI laukia tinkamo momento, kol galės pradėti daryti Savo darbą. JI laukia mūsų Taip, mūsų pritarimo.
Visai kaip anuomet, JI nori išperėti kažką nuostabaus. Anuomet tai buvo kūrinija, šiandien tai yra naujas žmogus – jis taip pat yra naujas kūrinys Jėzuje Kristuje.
Tuomet JI turėjo daug vilties bei daug idėjų. Taip šiandien yra su mumis: JI turi daugybę gerų idėjų, kaip mes galime būti panaudoti Dievui, kaip JI gali mus formuoti, kokią formą JI pati gali įgyti mumyse ir kaip per mus JI norėtų pakeisti žemę. JI turi nuostabių tikslų tau.
Dėkoju, Jėzau, Tu suteiki mums Šventąją Dvasią, kuri turi vesti mus Tavaisiais keliais. Dėkoju, Ji keičia mus pagal Tavąjį atvaizdą. Dėkoju, Ji turi man gerų idėjų. Dėkoju, kad Ji gyvena manyje!!!