Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto,
jo rankos nuplaka, bet ir pagydo.
Jobo knyga 5, 18
Dažnai galvojame, jog JIS mus už kažką baudžia. Kai gauname smūgį iš JO, iškart galvojame, ką mes padarėm ne taip. Atrodo, kad toks jau refleksas mumyse.
Bet Dievas yra visiškai kitoks! JIS nežeidžia mūsų iš keršto ar bausdamas. JIS neleidžia mums patekti į kokius nors priešo spąstus ir džiaugiasi, kad mes pasirinkome savąjį kelią. JIS visada yra užjaučiantis, gailestingas Tėvas, kenčiantis kartu su Savo vaikais. Bet JIS žino, mes turime būti išauklėti, taip kaip auklėjami vaikai. Žinoma, ne pagal nuotaiką, bet tam, kad jie būtų pasirengę gyvenimui! Per pietus sūnui nuolat kas nors krito nuo šakutės ir lėkštės. Kol supratom: taigi mes nepasimeldėme ir nepadėkojome už maistą! Tada greitai susitvarkėme ir nelaimės liovėsi. Štai kaip mus auklėja Dievas.
Tiek daug žmonių praneša apie tai, kad jeigu ne šis nelaimingas nutikimas, kuris vos nekainavo man gyvybės, nebūtų įvykęs, niekada nebūčiau įtikėjęs. Arba: Jeigu nebūčiau susirgęs, jeigu nebūčiau patekęs į kalėjimą… tada nebūčiau ieškojęs Dievo ir niekada nebūčiau JO suradęs. Taip auklėja Dievas. Tuo JIS nori mums paties geriausio. JIS žino, kur yra mūsų ribos ir niekada jų neperžengia. JIS visada atsargus su mumis, net jeigu mums taip neatrodo.
Įdomi eilutė ir prieš mūsų cituojamą eilutę: „Laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso. Neniekink Visagalio pamokos!” Laiške Hebrajams tai skamba taip: „Juk anie (mūsų tėvai) savo nuožiūra mus drausmino nedaugeliui dienų, o šis tai daro mūsų labui, kad taptume jo šventumo dalininkais. Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.” Hebr. 12, 10f.
Dėkoju, Jėzau, galiu Tavimi pasitikėti, net kai viskas nesiseka. Tu trokšti geriausio man, Tu nori, kad aš suaugčiau, tapčiau brandus, tvarus ir stiprus. Su Tavimi tai pavyks! Tikrai, noriu ir turiu praeiti šią mokyklą ir nesustoti mokytis. Formuok mane taip kaip Tu tai laikai teisinga!