Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!
Efeziečiams 4, 26
Visos žaizdos, kurias turime, skauda. Bet kai užaugame, galime su žaizdomis lengviau apsieiti ir jos neturi mums tiek įtakos. Vis dėlto vaikystėje patirtos traumos mus suformuoja. Esame bejėgiai prieš suaugusiuosius! Vaikystėje atsiranda elgesys, kuris mus visą gyvenimą formuoja ir apsunkina. Kartėlis, melagingi priesaikos žodžiai apie ateitį (nenoriu vaikų, niekada neturėsiu vyro, daugiau niekada negerbsiu savo tėvo ir t. t.), neteisinga reakcija į smulkmenas… visa tai dažnai kyla dar vaikystėje. Prie to prisideda meilės stoka ir nepriėmimas. Pašaipos. Tėvų perfekcionizmas. Per didelė atsakomybė. Reikalavimai, koks turi būti kaip krikščionis. Ir dar daugiau.
Kažkas kartą taikliai pasakė: jei kyla problemų su viršininku, atleisk tėvui.
Kai man buvo virš 40 metų, aš vis dar tempiau sunkias emocines naštas. Nesupratau savo reakcijų ir abejojau, ar esu krikščionis. Manyje buvo didelis chaosas. Tada Dievas įsikišo ir nusiuntė mane į ypatingą bendruomenę. Joje kiekvieną sekmadienį šlovinant man vis bėgo ir bėgo ašaros. Dievas dirbo manyje ir aš leidau Jam veikti. Aš galėjau atleisti tėvams. Mano tėvai nebuvo blogi, bet užsiėmė netinkamais okultiniais dalykais ir daug daugiau. Niekada šeimoje neradau savo vietos, tėvas iš manęs dažnai juokdavosi, mama slėpdavosi darbe… Manęs tiesiog buvo per daug, buvau nepageidaujamas, nemylimas, sudėtingas. Bet Dievas padėjo man atleisti. Ir santykiai su tėvais pagerėjo. Aš juos labai myliu, vertinu ir gerbiu. Jie padarė dėl manęs daug gero! Tačiau kaip mažas, sužeistas vaikas to nemačiau. Kai atleidau tėvams, mano širdis ėmė gyti. Dievas vis dar nėra baigęs šio darbo, tik šiandien supratau kai ką, kas mane visada vargino, ir galėjau tai atleisti: visada turėjau kovoti už savo vietą, ją visada buvo bandoma užginčyti. Tėvas buvo jūreivis ir retai grįždavo namo. Bet grįžęs jis užimdavo mano vietą ir mane išstumdavo. Vaikystėje tai labai labai skaudžiai išgyvenau. Šią kovą už savo vietą aš baigiau dar visai neseniai. Atleidimas ir tai pagydys ir Dievas tikrai suteiks man saugumą.
JIS yra didelis ir stiprus ir JIS labai mumis rūpinasi. JIS nori išgydyti mūsų širdis nuo bet kokio kartėlio ir mūsų neteisingas, perdėtas reakcijas paversti geromis. Pradėkime vėl atleisti! Kai tik aplanko skaudūs atsiminimai, atleiskime. Tada mūsų širdis išgis.
Ačiū Tau, Jėzau, Tu mirei dėl visų mūsų kalčių ir prisikėlei, kad mes gyventume. Išgydyk mano širdį!!! Ištrauk kartėlio geluonį! Padėk man atleisti ir atidenk ten, kur vis dar yra tamsa, meilės stoka, kartėlis ir neatlaidumas, aš noriu tai paleisti.