„Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O Jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau“) , kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“) . Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi Kefas“ (tai reiškia „Petras Uola“) .
Evangelija pagal Joną 1, 32-45
Jonas Krikštytojas nukreipdavo žmones į Jėzų. Jis žinojo, kad Jėzus yra Viešpats, ir kad Jis yra didesnis už jį. Tai jis atliko be jokio pavydo; nes mylėjo Mesiją. Jis netapo pavydulingu, kai jo mokiniai sekė Jėzumi ir jį paliko. Taip pat ir Andriejus nebuvo išdidus ar „pasipūtęs“ dėl to, kad rado Mesiją. Jis tiesiog nukreipdavo visų žvilgsnius vien į Jėzų. Jis palydėjo link Jėzaus ir Simoną. Tada Jėzus tampa aktyviai veikiančiu: JIS prabyla į Petrą ir suteikia jam naują vardą. Vėliau, praėjus keletui dienų, tą patį padaro ir Pilypas: JIS susitinka su Natanaeliu ir sako: Ateik ir žiūrėk! Taip ir Natanaelis susižavi Jėzumi, nors iš pradžių buvo labai labai skeptiškas.
Mums taip pat nereikia nieko kito, kaip tik nukreipti žmonių žvilgsnius į Jėzų: Ateik ir žiūrėk! Mes negalime nė vieno priversti ar perkalbėti tikėti Jėzumi. Tai gali tik pats Jėzus.
Dėkoju, Jėzau, kad pats save įrodai ir pasitinki žmones. Iš tikrųjų aš nieko negaliu padaryti vienas pats; galiu tik nukreipti žmones į Tave, kad Tu juos „aplankytum“ ten, kur jie yra. Tu taip suradai ir mane bei laimėjai mano pasitikėjimą. Dėkoju už žmones, kurie mane nuvedė pas Tave! Tu esi mano gyvenimo šaltinis!