„Mano vaike, pasitikėk manimi,
ir tavo akys džiaugsis mano keliais“.
Patarlių 26, 23
Mūsų širdyse yra tiek daug troškimų! Nelengva atsisakyti savo širdies, troškimų ir svajonių bei minčių. Nors ir ne viskas mūsų širdyse yra bloga; tačiau Dievas nemėgsta, kai einame savo keliais, nesitardami su Juo. Juk Jis vienas žino, kada ir kaip mes galime rasti pilnatvę ir pasitenkinimą, kur gyvenime yra mūsų tikroji vieta. Todėl Jis prašo pavesti Jam savo širdį, kad ši galėtų plakti drauge su Jo.
Aš taip pat esu nuėjęs daugelį savo kelių. Jie nebuvo blogi, tačiau iš tikro nebuvo ir patys geriausi. Teko patirti daug kovų ir savęs teigimo, daug nerimo ir nesantaikos. Kartais šie keliai vedė mane į nuodėmę, kartais pamiršdavau mane mylintį Viešpatį. Bet JIS mane išsaugojo ir parvedė prie mano gyvenimo versmės. Aš pavedžiau Jam savo širdį, kuri dabar plaka taip, kaip nori Jis, į ritmą su Jo valia. Ir JIS ją pripildo s a v o svajonėmis, troškimais ir mintimis! Nuostabu, kai mano širdis priklauso Jam, o Jo – man! Nors ilgai derėjausi su savo Dievu; man nepatiko Jo keliai. Bet dabar matau, kad tai buvo Jo meilės išraiška, kai Jis su visu švelnumu nukreipė mane į savo kelius, atvedė į man skirtą vietą. Ir ši vieta man patinka! Geriau sausa duona Jo Artume nei riebus kepsnys kovojant ir besirūpinant. Nenoriu daugiau pasiklysti ir vėl grįžti prie savo kelių.
Ačiū, Jėzau, Tu laikei ir vedei mane visą mano gyvenimą. Ne viską galiu suprasti, tačiau galiu Tavimi pasitikėti, nes žinau: Tu linki man paties geriausio!! Tu esi mano Gerasis Ganytojas. Tau priklauso mano širdis, nes Tavoji jau seniai plaka dėl manęs!