Taigi kas yra Kristuje,
tas yra naujas kūrinys.
Kas buvo sena – praėjo,
štai atsirado nauja.
2. Korintiečiams 5, 17
Mano senasis automobilis turėjo visiškai naujus ratus. Nuvažinėtas profilis buvo nupjautas ir ant viršaus užklijuotas naujas. Atrodė tai jie gražiai, tačiau viduje visvien liko seni.
Taip, deja, yra ir su daugeliu krikščionių: jie yra atnaujinti, bet viduje jie išliko senieji. Išorė yra kitokia, kalbėjimas ir mąstymas yra krikščioniški, jie skaito Bibliją ir meldžiasi; – vis dėlto viduje visa jiem pasiliko sena. Kaip gali taip būti??
Jie nėra Kristuje, jie niekada visiškai JAM neatsidavė. Jie patys vis dar savo gyvenimo šeimininkai, o ne Kristus. Jie gavo išgydymą ir paguodą, ir daug patyrė kartu su Jėzumi. Ir priklauso jie sau patiems, o ne Kristui. Taigi tik išorė yra nauja, atnaujinta, bet vidus nėra naujai atgimęs.
Naujam kūriniui svarbus tik vienas mažas žodelis „yra“: ar žmogus yra Kristuje… Tai yra būtinybė, sąlyga buvimui nauju kūriniu. Tai yra sąlyga Dievo vaikui: būti Kristuje.
Tai reiškia būti glaudžiame santykyje su JUO, viena širdimi bei viena siela su JUO. Artimai dalintis viskuo, kas mus jaudina. Jokios priešpriešos: ten Dievas, o aš – čia; – bet JIS mumyse, mūsų širdyse.
Buvimas JAME taip pat reiškia: JIS sėdi mūsų širdies soste, JIS valdo, JIS sprendžia, JIS yra Karalius manyje.
Galvoju apie seną vaikišką maldą, kurią mano mama vakarais melsdavosi su manimi (tiesiog ji kitos nežinojo): Aš esu mažytis, mano širdis tyra. Niekas kitas negali gyventi manyje, vien tik Jėzus. – Tai nuostabiai išreiškia mano ir Kristaus meilės santykį.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu gyveni manyje, mano širdyje! Tikrai, Tu turi būti jos Karalius. Tu turi vadovauti, o aš paklusiu, nes Tavo meilė man yra be ribų ir aš pasitikiu Tavimi. Dėkoju, Tu visa atnaujini; – ne tik išorę, bet ir mano sielą iki pačių giliausių gelmių. Dėkoju!!!