Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!
1 Jono 3, 1
Dievas padovanojo mums savo meilę; tai reiškia, kad mes gauname ją nemokamai! Mums nereikia jos užsidirbti ar dar kažko padaryti, kad ją gautume, nes jau esame ją gavę. Nesvarbu, kaip atrodai, ką darai, kur esi, kas esi: Dievas tau besąlygiškai padovanojo savo meilę.
Juokinga, bet mums, krikščionims, sunku tuo patikėti: esame mylimi be jokių darbų. Mes turime stengtis būti geri ir visur laikytis pamaldžių taisyklių. Tai yra tarsi Dievo įžeidimas ir tai neturi nieko bendra su tikėjimu. Ypač, kai padarome kažką blogo, apima sąžinės graužimas ir verčia mus atsilyginti, bet tai neįmanoma. Tai yra velnio, įstatymo mazgas, bet ne Dievo ar meilės mazgas.
Mažas palyginimas: kai mano sūnui buvo maždaug vieneri metai ir jis gulėjo vežimėlyje, jis staiga labai griežtai ir rimtai į mane pažvelgė. Tada jis pasakė: tėve, ačiū, kad mane sukūrei. Aš be tavęs negyvenčiau. Kaip galiu tau atsilyginti? Ar turėčiau nuplauti mašiną, nupjauti veją ar dar ką nors? Imčiau garsiai juoktis, jei taip iš tikrųjų nutiktų. Bet mes taip kalbamės su Dievu. Vargas mums!
Dievas yra mano Tėvas taip, kaip aš esu savo vaikų tėvas. Jie neturi dirbti, kad juos mylėčiau. Net jei jie nuklysta, aš juos myliu ir jiems padedu. Jie visada yra mano mintyse. Aš visada galvoju, ko jie norėtų, ir parduotuvėje nuperku ką nors nedidelio, kuo jie džiaugiasi. Aš jais didžiavausi, kai jie išmoko vaikščioti ar vieni pavalgyti. Kai nebepridarydavo į sauskelnes, kai pradėjo eiti į mokyklą, kai mašina apsuko pirmąjį ratą… Taip, aš jais didžiuojuosi. Ir Dievas taip pat. JIS yra Tėvas, kuris džiaugiasi savo vaikais, didžiuojasi jais ir daro jiems gera. Savo vaikams JIS jaučia tą patį kaip ir aš.
Patikėk Juo pagaliau! Ir ieškok Jo, nes Tėvas mėgsta draugauti su savo vaikais, kartu džiaugtis ir apie viską kalbėtis. JIS tikrai tave myli ir nori, kad būtum arti Jo širdies.
Ačiū, Tu esi mano Tėvas, kuris mane myli!!!