Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo.
Psalmė 103, 13
Galvoju apie tuos, kuriems reikia dangiškojo Tėvo gailestingumo. Mažus vaikus, kurie vakarais vieni guli lovoje ir bijosi tamsos. Kaip būtų gerai, jeigu mielas, stiprus tėtis ateitų, dar kartą įsuktų juos į antklodę, galėtų sukalbėti maldą su jais ir pasakytų: Aš prižiūriu tave! Miegok ramiai! – ir paliktų truputį pravertas duris, kad pro jas galėtų patekti šiek tiek šviesos.
Arba vienišas moteris, kurios turi atstoti „vyrą“, nes vyro nebėra. Kiek daug naštos užgriūva ant jų pečių! Ir jos neturi nieko, kuo galėtų pasitikėti ir į ką galėtų atsiremti. Kaip gerai būtų tėtis, kažkiek joms padedantis ir randantis joms tinkamus žodžius!
Arba jauni vaikinai ir merginos, kurie nežino, ką daryti su savo menkavertiškumo kompleksais, prasmės paieškomis, savo hormonais ir kylančia agresija. Kaip gerai būtų tėtis, suprantantis apie tai bei galintis duoti patarimų. Galintis parodyti jiems tikslus bei kelius bei stiprinti jų pasitikėjimą savimi.
Kam gi nereikia tokio tėčio? Aš jau senas, bet jo ilgiuos. Galbūt kiekvienam reikia tokio tėvo, į kurį jis galėtų kreiptis. Vieniems nors kartais, kitiems beveik nuolat.
Toks tėtis yra mūsų dangiškasis Tėvas. Visada šalia mūsų, visada atviras mūsų nusiskundimams bei poreikiams, visada palengvinimo bei pagalbos mums paieškose. Bet geriausia yra tai, kad JIS yra visai visai šalia mūsų. JO paguoda keičia kiekvieną situaciją. JO ramybė mus iš tikrųjų apgaubia. JIS pakeičia viską, visai kaip ryto šviesa pakeičia nakties siaubą. Per Jėzų JIS yra mums gailestingas. Kadangi Jėzus mus taip brangiai išpirko, esame JAM tiek daug verti. Kadangi Jėzus mus taip švariai nuplovė, prieš JĮ esame šventi. Per Jėzų esame mes Dievo vaikai, net jei mums jau 80. Kaip gerai!!
Dėkoju, Tėve danguje, Tu esi visai visai arti manęs! Tavo stipri ranka meilingai globoja mano gyvenimą. Tu esi mano Tėvas o ne mano Teisėjas. Kaip tai yra gerai!!