Tešlovina jie Dievą savo lūpomis, dviašmenį kalaviją rankoje telaiko,
Psalmė 149, 6
Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę! Jo šlovės giesmė teskamba tikinčiųjų bendruomenėje. Džiaukitės savo Kūrėju, džiūgaukite dėl savo Karaliaus. Viešpats žavisi savo tauta. Lai tikintieji džiūgauja ir džiaugiasi šventiškai pasipuošę savo guoliuose; tegieda šlovės giesmę ir laiko dviašmenį kalaviją, kad įvykdytų atpildą tautoms ir įvykdytų teismą gentims, kad sukaustytų jų karalius ir surakintų jų valdovus.
(laisvas 148 pslamės vertimas)
Šlovinimas ir Dievo artumas vienas kitą sustiprina. Kuo intensyvesnis ir nuoširdesnis šlovinimas, tuo stipresnis Dievo artumas. Ir kuo labiau jaučiamas Dievo artumas, tuo dėkingesnė tampa Bažnyčia. Per Bažnyčios šlovinimą surišamos šėtoniškos jėgos, kunigaikščiai ir galios.
Prisimenu seną filmą apie senovės Romą. Tuomet vyko siaubingi krikščionių persekiojimai. Tačiau arenoje susirinkusi bendruomenė užgiedojo ir Dievo artumas tapo toks stiprus, kad mirtis prarado savo klaiką. Keletas žiūrovų įšoko į areną, kad priklausytų šiam valdovui. Taip Bažnyčia nugalėjo Romos imperiją.
Būtent taip mes nugalėsime koronaviruso epidemiją – per nuoširdų šlovinimą.
Korona yra tarsi didžiulis karšto oro balionas, tačiau šlovinimas išduria jame skylę, balionas subliūkšta ir lieka tik maža audinio krūvelė. Nuo tada, kai gavau šį dvasinį įvaizdį, meldžiantis už koroną širdį visada apima didelis dėkingumas ir ramybė. JIS yra ir lieka Viešpats, ir aš esu saugus tvirtoje Jo rankoje. Pašlovintas būna Jėzus Kristus!
Ačiū, Jėzau, Tu nugalėsi šį virusą! Už tai aš Tave giriu ir šlovinu. Tu esi stipresnis, visagalis, kupinas gailestingumo ir išminties, meilės, kantrybės, jėgos ir stiprybės! Kaip gerai, kad Tu esi šalia!