„Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas,
kad įgytume išmintingą širdį.“
Psalmyno 90,12
Mūsų gyvenimo nuostata įtakoja mūsų mintis apie mirtį. Dažniausiai vakariečių nuostata išstumia šią problemą tol, kol jų staiga neužtinka mirtis, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Mes gyvename šioje žemėje lyg tik ir tebūtų tai, kas vyksta čia. Svarbus yra tik šis gyvenimas, lyg galėtume čia likti amžinai.
Dievo perspektyva yra kitokia. JIS žino, kad šis gyvenimas yra gana trumpas ir lydimas darbo ir vargo. Ir JIS norėtų, kad mes pasigilintume į savo pačių gyvenimą ir mirtį (išmoktume skaičiuoti savo dienas). Jėzus juk jau mirė už mus ir JIS vienas gali pasakyti, kaip tuomet bus. JIS vienintelis nutiesė mums kelią per mirties slėnį dovanodamas išganymą ir išgelbėjimą. Biblija dažnai sako, jog nedorėliams yra kelias į pražūtį, tačiau tiems, kurie kabinasi į Dievą, yra išeitis! Jei Dievo vaikas turi mirti (Jėzus pats nusprendžia laiką), tuomet ateina mus mylintis Viešpats ir apkabina mus. Kuo labiau artėja mirties laikas, tuo arčiau savo vaiko yra Viešpats. Kol JIS ištaria: „Taip, jau užteks! Ateik, Aš nunešiu Tave į savo karalystę!” Žemėje lieka tik apvalkalas – kūnas. Po mirties Jėzus dovanos mums naują kūną, kaip ir JIS prisikėlė naujame kūne. Tai bus nuostabu! Viešpats nuplaus visas ašaras, paguos mus bei išgydys.
Kuomet vieną kartą stovėsiu prieš Jį, norėčiau, kad Viešpats man ištartų: „Gerai atlikai!!“ Nenorėčiau savo gyvenimo iššvaistyti ir išeikvoti nereikšmingiems dalykams. Noriu eiti pirmyn, į tikslą. Ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą.
Dėkoju, Jėzau!! TU pervesi ir mane per mirties slėnį! Tavimi galiu pasitikėti ir tuomet, kai viskas tampa labai rimta. Tu lauki manęs, ir savo stipriomis rankomis mane laikai ir neši. Tu esi nuostabus Viešpats!