…Viešpaties šlovė pripildė namus. Kunigai negalėjo įeiti į Viešpaties namus.
2 Kronikų knyga 7, 1f.
Saliamonui baigus melstis (naujos šventovės įšveninimo malda), ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo deginamąsias ir kitas aukas, ir Viešpaties šlovė pripildė namus. 2 Kronikų 7,1
Saliamonas pastatė šventyklą, nuostabią šventyklą. Ir štai susirinko visa tauta į šventyklos atidarymą. Saliamonas sakė kalbą, kurios metu dėkojo Viešpačiui bei save ir tautą paskyrė Viešpačiui. Dievo atsakymas buvo toks: JIS siuntė ugnį iš dangaus, prarijusią visas aukas, ir savimi pripildė šventyklą taip, kad niekas nebegalėjo įeiti.
Dievo buvimas buvo toks galingas, jog niekas nedrįso ir niekas neturėjo jėgų prie JO priartėti. Biblijoje yra keletas vietų apie tai, kaip žmogus Dievo akivaizdoje suklumpa ant žemės ir nebeturi jėgų. Bet tai nėra nemalonu, tai – vienis su JUO. JIS kalba šioje „bejėgystėje“, ir pripildo žmogų gėriu, malone, meile. Tai labai malonu, ir šis susitikimas su Dievu nepaprastai sustiprina mūsų tikėjimą.
Šiandien yra Jėzaus bendruomenės šventykla, žmonių, kurie JĮ myli. Ten galima JĮ surasti. Auka yra gyrius, kurį jie JAM atneša, ir kurį JIS mielai priima. Ugnis yra Šventoji Dvasia, kuri nusileidžia ant tikinčiųjų. Jie pripildomi JO šlovės.
Žinoma, pažįstu daug bendruomenių, kuriose šis Dievo šlovinimas atliekamas labai „pareigingai“ arba atliekamas kaip ritualas, arba kai šlovinimo giesmės giedamos džiaugsmingai, kaip ir kitos linksmos liaudies dainos. Bet aš kalbu apie bendruomenę ir apie mylimą Jėzaus nuotaką. Ir šitas Dievo artumo ilgesys yra toks stiprus, kaip kad ir Dievo atsakymas. Juk taip nuostabu yra Dievo buvime ilsėtis, dainuoti, švęsti, juoktis bei atsiduoti Viešpačiui. JIS to vertas! JIS leisis surandamas!
Dėkoju, Jėzau, Tu esi nuostabus! Kuomet žvelgiu į Tave, dažnai man tiesiog trūksta žodžių. Tu esi toks galingas, toks mylintis, toks nuostabus, toks… O Viešpatie, myliu Tave ir Tavo buvimą!!