Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes TU su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.“
Psalmyno 23, 4
Buvo laikas, kai patyriau daug nelaimių. Nuolat kažkas atsitikdavo arba kas nors sugesdavo. Mane vis pasitikdavo nauji „siurprizai“. Kartą mane apėmė tokia baimė, kad ryte jau prieš atsikeliant galvojau: „Kas gi vėl šiandien atsitiks?!“ Važiuodamas automobiliu būdavau labai įsitempęs, vis laukdamas, kad įvyks kažkas blogo. Mano nelaimės tapo kitų aptarinėjamos. Nors ir meldžiausi, vis labiau manyje kerojosi baimė ir nesaugumas. Kol neperskaičiau šios eilutės ir į ją neįsikabinau: „…Nebijau jokio pavojaus, nes TU – su manimi..“ Ilgus mėnesius kovojau vidinę kovą: pirmoji reakcija būdavo baimė, o tuomet sekdavo mano atvirkštinė reakcija-apsisprendimas: nebijosiu! Drauge su JUO šią kovą laimėjau! Nes JIS iš tikro yra su manimi. JIS atlygino visą žalą. Mano pasitikėjimas JUO augo. JIS iš tikro yra Gerasis Ganytojas, Kuris nuoširdžiai rūpinasi savo avelėmis. Ir net einant per tamsiausią slėnį, JIS yra šalia. JIS paima savo vaiką į glėbį ir jį atsargiai neša pirmyn, į savo karalystę. JO vaikams niekas negali pakenkti!
Ačiū, Jėzau, Tu esi mano Gerasis Ganytojas! Net blogu laikotarpiu Tu laikai mane savo stipriose, mylinčiose rankose. Ekstremaliai visko pilname laikotarpyje randu prie Tavo širdies ramybę. Tu manimi rūpiniesi, net jei einu per tamsiausią slėnį; tuomet TU per jį mane perneši. Tu esi mano Išvaduotojas.