„VIEŠPATS mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose JIS mane guldo,
prie ramių vandenų gano.“
Psalmyno 23,1-2
Niekas neturėtų manęs įtakoti labiau nei vienintelis VIEŠPATS. Aš pats galiu nuspręsti, kiek man dirbti ir dėl to nerimauti; bet lygiai taip pat aš galiu rinktis kelią su Juo, darydamas tik tai, ką JIS man yra numatęs. Tuomet daugiau nepatirsiu įtampos ir JIS galės mane vesti savo žaliuojančiose pievose ir leis ilsėtis prie ramių vandenų. Bet nėra taip paprasta viską, kuo mes iki šiol užsiėmėme, staiga mesti ir pradėti daryti tai, ką mums yra numatęs Jėzus. Bet jei mums tai pavyksta, įtampa sumažėja, o dangiška ramybė užima mumyse vis didesnę dalį. Prisimink Mariją, Mortos seserį, kuri, palikusi darbus atsisėdo prie Jėzaus kojų. Tai tapo jos ramybės vieta kasdienybės šurmulyje. Nors sesuo ir nesuprato, Viešpats labai laimino Mariją, nes žinojo jos širdies ilgesį ir troškimą.
Ten, prie Jėzaus kojų, yra ir mūsų ramybės vieta, mūsų ramybės šaltinis. Juk taip paprasta savo darbų įkarštyje bent trumpam pakelti akis į mūsų VIEŠPATĮ ir paprašyti Jo pagalbos! Didelė palaima ir slypi būtent tame, jog nenukreipsime savo žvilgsnio nuo Jėzaus ir kartu su JUO atliksime savo darbus. JIS nenori, kad aptingtume, bet JIS žino, kad mums reikia ramybės, vedančios į Jo artumą.
Ačiū, Jėzau, Tu rūpiniesi manimi! Tu esi mano Gerasis Ganytojas, saugiai vedantis mane per gyvenimą. Reikiamu metu Tu parūpini ramybės vietą prie vandens; Tu nuvedi mane prie žaliuojančių pievų. Savo gyvenimą galiu pilnai pavesti Tau.