„…Tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui“.
Laiškas žydams 9, 14
Prieš kurį tai laiką ryte apsivilkau gražius baltus marškinius. Bet jau geriant kavą aptaškiau juos. Tikrai buvo labai pikta, o mano bandymas servetėle pašalinti dėmę taip pat sužlugo – dėmė tapo tik dar daug didesnė. Taigi, nors ir nenorėdamas, turėjau nusivilkti juos ir apsivilkti kitus – švarius. Mano baltuosius marškinius reikėjo išskalbti.
Taip yra ir su nuodėme! Vos tik gauname iš Jėzaus naują rūbą, iškart jį sutepame; kaip pikta! Mes bandome dėmes panaikinti, tačiau jos tampa tik dar didesnės. Tuomet bandome jas nuslėpti pakišdami po kitais rūbais – bet tai kainuoja daug jėgų, o sąžinė mus nuolat kaltina. Tik viena padeda: kiek galima greičiau atiduoti jas Jėzui, kad nuplautų savo krauju!! Kuo ilgiau mes laukiame, tuo viskas tik sudėtingėja. Pas Jėzų mes iškart randame atleidimą, apvalymą ir naują džiaugsmą; nes mūsų sąžinei nebereikia daugiau mūsų kaltinti.
Dievo Žodyje – Izaijo 1, 18 – rašoma: „Esate paraudę nuo nuodėmių, bet AŠ išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna“.
Ačiū, Jėzau, kad visuomet man atleidi nuodėmes! Tu nuplauni mane iškart, kai Tavęs to prašau. Dėkoju Tau, kad nuramini ir mano griaužiančią sąžinę bei vėl mane pripildai savo džiaugsmu. Viešpatie, trokštu būti arti Tavęs ir niekas neturi mūsų išskirti, jokia, kad ir pati mažiausia, nuodėmė ar smerkianti sąžinė!