„Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus.“
Evangelija pagal Morkų 11, 24-26
Kodėl mūsų maldos neišklausomos? Galbūt tai yra dėl to, kad mes neatleidžiame savo artimiesiems? Galbūt mes pastatome save aukščiau ir smerkiame jų mokymą ir pažinimą, – mes juk daug daug geriau tai žinome! Galbūt kartėlis graužia mus, ir mes vis galvojame apie neteisybes, padarytas mums praeityje.
Jėzus kartą sakė, jog kam daug atleista, tas daug myli. Tačiau, jei mūsų kaltė tokia visai visai maža, tai Viešpačiui nereikia mums „daug” atleisti. O kitų kaltės yra juk daug daug didesnės! Bet atsižvelk į tai, jog Jėzus ir už Tave turėjo mirti ant kryžiaus, tad Tavo kaltė nėra tokia jau nereikšminga!! JIS žvelgia labai labai atidžiai. Tavo išdidumas Tau gali kainuoti amžinąjį gyvenimą – jei kiti yra tokie dideli nusidėjėliai, o Tu – toks mažas… Ar nežinai, kad Dievas išpuikėliams labai energingai priešinasi?
Jei kartėlis griaužia Tavo širdį ir Tu norėtum atleisti, tačiau negali: tuomet leisk Jėzui Tau padėti. Pasakyk Jam savo sprendimą, kad nori atleisti, tačiau negali, ir prašyk Jo pagalbos. Žinoma, neigiamos mintys apie Tau padarytą skriaudą dings ne tuojau pat. Gilios žaizdos gyja pamažu, tačiau kasdien taps vis geriau. Ir gali būti tikras: Viešpaties gailestingumas yra už viską didesnis!
Jei iš tikro gyvename atleidime, tuomet patirsime stebuklus. Taip sako Jo Žodis, – o JIS niekada nemeluoja.
Ačiū, Jėzau, kad Tu man padedi atleisti. Tu atleidi man mano kaltes ir mano išdidumą žinoti viską geriau už kitus. Tu atleidi mano asmeninio teisingumo siekimą – keršto troškimą ir smulkmenišką teisuoliškumą. Tu esi Viešpats, Kuris vedi mane teisingu keliu! AČIŪ!!