„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“
Evangelija pagal Luką 10, 27
Vienas jaunas vyras ėjo savo gyvenimo keliu ir turėjo didelių planų. Bet jį užpuolė plėšikai ir viską, ką turėjo, atėmė… O po to dar jis įpuolė į nuodėmę ir galų gale gulėjo vos gyvas nuošalėje. Kunigas eidamas pro šalį pamatė jį, bet sudrebintas pamatyto vaizdo nuėjo šalin. Taip pat religingas žmogus matė šią beviltišką situaciją, ištarė keletą religingų išsireiškimų, ir vėl greit nusigręžė.
Tada atėjo Viešpats. JAM pamačius sumuštą vyrą, JO širdis prisipildė užuojautos. JIS atsisėdo prie jo, pakėlė, nuprausė ir aprišo jo žaizdas. Palydėjęs jį iki nakvynės namų paprašė, kad jį slaugytų iki jis pasveiks, ir padavė čekį. – Jei to neužteks, tarė, dar pridėsiu.
Taip elgiasi Jėzus su nusidėjėliu. JIS vienas turi tiek meilės ir gailestingumo bei gali paguosti, išgydyti. Tik Jame sveiksta mano siela!
Ačiū, Jėzau, kad užjauti mane. TU žvelgi į mane meilės akimis, paimi mane į savo glėbį, guodi ir gydai mano širdį. Jokia bedugnė nėra Tau per gili, joks vargas – per didelis: Tavo meilė yra stipresnė! Šiandien noriu gyventi Tavo meilėje, viltis Tavimi ir su Tavimi drauge eiti savo keliu. Tu niekada manęs nenuvili!