Savęs pasmerkimas  –  2019.12.29

Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Evangelija pagal Matą 6, 12

Kartą kažkas itin verkšleno, nes jam būtinai reikėjo pinigų. Aš išrašiau jam dosnų čekį, bet jis jo nepriėmė. Jis tiesiog negalėjo to priimti! Ne, to yra per daug! – taigi verkšleno jis ir toliau.
Daugeliui žmonių panašiai yra su jų kaltėmis. Kaltė slegia ir kankina, ir jie šaukiasi pagalbos. Ir čia ateina Jėzus ir sako: Aš atleidžiu tau ir prisiimu tavo kaltes sau. – Žmonės vis dėlto sako: Ne, taip paprastai nepavyks! Tiesiog panaikinti kaltes, juk tai neįmanoma! – jie kankinasi ir toliau dėl savo kalčių.
Kai kurie itin sau priekaištauja dėl įvykusios kaltės. Kaipgi galėjo jie būti tokie kvaili! Kaipgi galėjo jie taip pasielgti! – ir taip jie kankinasi kasnakt dėl kaltės ir dėl apie ją sugrįžtančių prisiminimų. Taigi jie laikosi įsikibę kaltės ir negali patikėti, kad Jėzus tiesiog nori ją prisiimti. Jie mieliau renkasi už kaltę atidirbti ar kažkaip ją išpirkti, bet negali patikėti, kad Jėzus ją prisiims. Vargšai nusidėjėliai!
Kai kurie kasdien meldžia atleidimo, o tada ir vėl nugrimzta į nemalonius prisiminimus: Aš šitai padariau, aš esu blogas žmogus! Toks kaip aš negali būti mylimas! – ir jie niekina patys save bei tuos, kurie juos myli. Jie galvoja: Jei tik šis žinotų, koks žmogus aš esu, tikrai manęs nemylėtų. – Taip jie ir sukasi amžinai uždarame rate, blogi, netekę vilties, prarasti.
Jėzus negali atleisti mums mūsų kalčių, jeigu mes patys sau neatleidžiame, ir jeigu neatiduodame jų JAM. JIS numirė ant kryžiaus už kaltes, tai itin brangi kaina už mūsų nuodėmes. Bet kaina iš tikrųjų jau sumokėta, mes negalime sumokėti jos dar kartą! Taip pat kiekvienas bandymas už kaltę atidirbti, yra Jėzaus aukos įžeidimas. Šią dovaną mes tegalime priimti arba atmesti. Kai kurių krikščionių savęs kaltinimai parodo jų apsisprendimą. O štai kitų krikščioniškų džiaugsmas ir išsilaisvinimas rodo teisingą jų pasirinkimą.
Šventoji Dvasia turi mums padėti patikėti atleidimu, – patys vieni mes negalime suprasti šito didumo. Dievo Dvasia turi tai įtvirtinti mūsų širdyse.

Dėkoju, Jėzau, Tu numirei už mane, kad aš nekentėčiau bausmės! Kaipgi turėčiau tai suprasti? Tai per didelis dalykas man. Meldžiu, įtvirtink tai giliai mano širdyje: kaltė atpirkta ir aš esu laisvas! – ir padėk man kiekvieną rytą vis iš naujo už tai dėkoti!! Aš esu laisvas, Aleliuja!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*