Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, Kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.
Laiškas hebrajams [žydams] 1, 1-4
Galinga Viešpaties šlovinimo malda! JIS nėra tik mažas pažeidžiamas, mielas kūdikis prakartėlėje, bet galingas, stiprus visatos valdovas! Jo vardas Emanuelis – Dievas su mumis – yra daug stipresnis nei bet kokio angelo vardas. Taip, mūsų Viešpats valdo!
Žmonių ilgesys, ta beviltiška Dievo paieška įvairiose religijose pagaliau baigėsi: Dievas leido save surasti, JIS yra Jėzaus asmenyje. Žmogaus, kaip ir mes, kurį galima buvo matyti ir paliesti. Jo charakteris ir širdis buvo kaip Dievo širdis. JIS iš tiesų buvo Dievo atvaizdas, kaip turėjo būti žmogus nuo pat sukūrimo pradžios. JIS buvo pilnas gailestingumo ir užuojautos. Jėzus ateis ir antrą kartą. Tačiau ne kaip mielas kūdikis, bet kaip galingas Viešpats, Karalių Karalius. JIS jos ne ant asilo, bet ant karo žirgo. Angelai tuomet neliks danguje, bet ateis drauge su Juo ir surinks visus, kurie tiki Karalių ir Jį šlovina. Jie nuves mus pas Jį ir bus didžiulės džiaugsmo šventė. Taip, mes laukiame Jo, mūsų Gelbėtojo ir Išganytojo, Karalių Karaliaus.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu ateisi ir mane paimsi, išvesi iš smurto ir neteisybių, nemeilės ir vienatvės, ir mes švesime džiaugsmo šventę! Džiaugiuosi Tavimi, Jėzau, mano Išvaduotojau!