Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.
Jokūbo laiškas 5, 16
Jei kas nors padarė ką nors netinkamo, melavo ar apgavo, jis gali atgailauti ir prašyti atleidimo. Dievas suteikia tokią galimybę, nes JIS regi žmogaus širdį ir JIS priėmė Jėzaus auką ant kryžiaus. Jeigu tai sunkios nuodėmės, apie kurias mums nuolat primena priešas, tuomet labai gerai yra susirasti patikimą, ištikimą liudytoją ir jo akivaizdoje išpažinti nuodėmes. Liudytojas laiduoja atleidimą. Šitaip pasibaigia priešo galia ir išplinta gili ramybė, džiaugsmas ir atleidimo tikrumas. Tai vadinama išpažintimi ir tai yra labai veiksmingas įrankis prieš mūsų kaltintoją, o taip pat ir prieš mūsų išdidumą.
Deja, nėra daug diskretiškų krikščionių, į kuriuos būtų galima kreiptis. Bet Dievas mums juos parodys, jeigu nuoširdžiai to prašysim.
Eilutė viršuje kalba ne apie tai, kad mes savo nuodėmes turime išpažinti prieš susirinkusią bendruomenę, galbūt dar ir su visomis intymiomis detalėmis. Taip padaroma daug žalos, išdraskoma daugybė žaizdų, kurias labai sunku ir vėl apgydyti.
Atleidimas daro stebuklus esant konkrečioms nuodėmėms. Našta tada tikrai greitai išnyksta. Konkrečiai nuodėmei reikalinga konkreti malda, kurios metu nuodėmė konkrečiai įvardijama, pavadinama vardu. Bendras nuodėmių išpažinimas taip pat yra gerai, bet dažnai nepakankama. Mes tik mielai už to pasislepiame, nenorėdami būti konkretūs. Deja, mes turime nugalėti savo išdidumą ir nusilenkti. Kaip ir visi prieš mus buvę krikščionys, mes esame tik apgailėtini nusidėjėliai, viską galintys ir, deja, jau daug ką padarę. Tik Jėzaus malonė mus saugo! – Tai mes pripažįstame būtent konkrečiu atleidimo prašymu.
Kaip gerai, kad mūsų Viešpats numirė už mus ant kryžiaus, nors ir žinojo, kad mes, žmonės, esam visa galintys ir daug kartų nusidėję! Nuostabą kelia tai, kad su amžiumi atleidimo man reikia vis skubiau. Paulius, didysis apaštalas, šitai jau žinojo, nes jis sakė: Aš esu didelis nusidėjėlis! Taip jis sakė ne apie praeitį, o apie dabartį. Taip jis rašė savo gyvenimo pabaigoje. Jis žinojo: Be atleidimo nieko nebus. Jis yra svarbiausias tam, kad tyrai gyventume su Dievu.
Dėkoju, Jėzau, Tu myli mane ir dėl to Tu atleidai man mano kaltės ir nesėkmes! Vėl ir vėl turiu ateiti pas Tave ir išpažinti Tau savo paslydimus. O Tu esi ištikimas ir patikimas, ir man atleidi. Koks didis Tu esi, kokia neišsenkanti Tavoji meilė! Dėkoju, Viešpatie!!