Jėzus sako fariziejui:
Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.
Evangelija pagal Luką 7, 47
Jėzus buvo svečiuose pas Simoną, fariziejų. Ir čia atėjo visame mieste žinoma nusidėjėlė, pylė prabangų aliejų ant Jėzaus kojų, liejo ašaras ir šluostė jas savo plaukais. Simonas į tai žvelgė su panieka. Taigi Jėzus jam tarė: Tu, pasisveikindamas, manęs net nepabučiavai, tu nedavei man vandens apdulkėjusioms kojoms nusimazgoti, tu aliejumi man galvos nepatepei. O ji plauna mano kojas ašaromis, bučiuoja jas bei šluosto savo plaukais, ji tepa mane brangiu tepalu. Dėl to aš ir sakau jai: Tavo nuodėmės tau atleidžiamos, eik rami, tavo tikėjimas išgelbėjo tave! – Ir Simonas matė, kad JIS teisus. Jis laukė jaudinančios diskusijos, bet esminiai gyvenimo klausimai slypi kai kur kitur…
Moteris mylėjo Jėzų labiau už viską. Jai buvo atleistos sunkios nuodėmės! Ji galėjo linksmintis ir džiūgauti, nes didžiulė našta buvo nuimta nuo jos pečių. Ji buvo džiaugsminga kaip maža mergaitė, kupina džiaugsmo gyventi, pilna vilties, – paprasčiausiai naujas žmogus.
Simonui nereikėjo atgailos, jis buvo beveik tobulas. Keletą smulkmenų dar būtų galima pagerinti, bet juk jis buvo žmogus, o ne Dievas. Savimi jis buvo iš tikrųjų patenkintas.
Dievas sako: Malonė priklauso tiems, kuriems jos reikia, o ne tiems, kurie ir be malonės jau yra geri.
Dievo draugai yra nusidėjėliai, kurie muša sau į krūtinę ir verkia, kurie vargu ar gali priartėti prie šventojo Viešpaties. Teisieji, fariziejai, visažiniai ir visagaliai, muitininkai ir dorybės sergėtojai, – šitie JAM nepatinka!
Kryžius yra Evangelijos centras.
Dėkoju, Jėzau, kad Tu man atleidai! Tikrai, man reikia nuolatinio atleidimo, – aš negaliu savęs išgelbėti, nuodėmė sėdi giliai manyje. Laikyk mane, kad daugiau neparklupčiau! Viešpatie, man reikia Tavo malonės!!