Pažiūrėk, ar neinu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu.
Psalmė 139, 24
Kartais turime pasitikrinti, ar mūsų tikėjimas vis dar teisingas, ar vis dar einame laiko išbandytu keliu. Mus tai dažnai skaudina ir nepatinka, tačiau būtina. Kodėl turėtume metų metus klajoti? Kodėl turėtume vaikščioti tolimais aplinkkeliais ir beprasmiškai klaidžioti per gyvenimą?
Tai Dievo malonė nori mus nukreipti į atgailą ir atsivertimą, o ne Dievo bausmė ar kankinimas.
Kai radau Jėzų, buvau be galo laimingas. Bet po kelerių metų ėmiau leistis į kompromisus su savo aplinka. Aš pats to nepastebėjau, bet rėmiausi krikščioniška laisve. Dar po kelerių metų apėmė tokios mintys: krikščionis turėtų būti laimingas, kantrus, malonus ir švelnus. Bet šito neišgyvenau. Turėjau toks būti, bet buvau kitoks. Todėl aš save labai nuvertinau ir pasmerkiau, o vėliau ir visus kitus, kuriuos mačiau darant klaidų. Galėjau teoriškai atsakyti į visus klausimus, bet mano gyvenime tikėjimas nebebuvo gyvas.
Šiandien matau daug krikščionių, kurie liūdni kaip per laidotuves. Jie tasi grifai, laukiantys grobio. Jie nedaro klaidų, nes apskritai nieko nedaro (tada negali suklysti). Bet jie budi, kai kas nors ką nors sako ar daro ne taip. Jie patys negyvena ramiai ir taip pat neleidžia aplinkiniams. Mūsų, krikščionių, būklė yra baisi!
Štai kodėl esu toks laimingas, kad Jėzus rūpinasi mano būkle. JIS įkiša pirštą į žaizdą. Tai skauda, bet Jo pirštas išgydo. Štai kodėl mes turėtume karts nuo karto melstis, kad Jėzus šviestų per mus, ir pasižiūrėti, ar mano širdis vis dar plaka dėl Jo, ar vis dar galvoju apie Kristų. Aš nusilenkiu Jo sprendimui ir vykdau Jo „terapiją“. Tada vėl sugrįžta džiaugsmas, tada į mane sugrįžta gyvybę teikianti dvasia. Bet turiu saugotis: jei tikrai nedarysiu to, ką Jis sako, niekas nesikeis. Na, iš tikrųjų turėčiau šį tą padaryti. Bet šiandien turiu per daug darbo, noriu tai padaryti rytoj arba poryt… arba kitais metais, arba…
O, Viešpatie, Tu žinai mano išsisukinėjimus, žinai, kaip elgiuosi su Tavo tiesa! O, atleisk! Ir padėk man grįžti pas Tave, surasti gyvybės šaltinį! Neapleisk, kol galiausiai nenueisiu į tikslą! Ačiū, kad nepasiduodi dėl manęs!