Šlovinkite Viešpatį, visos tautos!
Aukštinkite jį, visos šalys!
Tikrai didis mums jo gerumas
ir Viešpaties ištikimybė amžina.
Aleliuja!
Psalmė 117
Akimirkos klausimas tėra tai, ar Dievą mes šloviname, ar, užvaldžius liūdesiui, tampame apatiški. Pakėlęs galvą galiu regėti dangų, bet matysiu dulkes po savo kojomis, jeigu galvą nuleisiu.
Ne tik nuo mano nuotaikos ir jausmų priklauso, kurlink pakreipsiu akis, bet ir nuo mano valios bei apsisprendimo. Ir tol, kol regėsiu kūrinijos šlovingumą ar žmogaus netobulumą, pakylės arba pablogės mano nuotaika; – aš pats apsprendžiu savo nuotaiką…
Žinoma, nėra lengva Dievą šlovinti, jeigu esi nusivylęs, arba visą dieną lydi bloga nuotaika. Sunku iš to išeiti. Todėl jau ryte turėtume pradėti Dievui dėkoti bei JO gerus darbus regėti. Juk kai jau nukrenti, tampa sunku vėl atsikelti.
Karts nuo karto turiu tiesiog žvelgti į tolį, į miškus, ežerą, ar naktimis į žvaigždes. Man tiesiog reikia to Dievo visagalybės, JO kūrinijos ir stebuklingų galių atspindžio, patvirtinimo. JIS yra nuostabus!!! Gyvenime mes apsupti nuodėmių bei jų pasekmių. Juk kodėl žmonės miršta kare? Kodėl fanatikai išsprogdina kitus žmones? Kodėl toks aplinkos užterštumas? Kodėl vieni turi mirti nuo persivalgymo, o kiti – nuo alkio? Tai yra nuodėmės ir jų pasekmės.
Man reikia laisvo, nevaržomo žvilgsnio į Viešpatį, mano Gelbėtoją. Man reikia žvilgsnio į viršų, kai įstringu šurmulyje, darbe, gatvės kamštyje, kai berniukai pridaro sunkumų, kai man norisi padaryti kažką bloga, kai artinasi gripas, kai… kai… kai. JIS yra šalia, mano Padėjėjas ir Išganytojas.
Dėkoju, Jėzau!!!