Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose.
Evangelija pagal Matą 5, 15
Kai neseniai nuėjau į sodą, vėl radau savo seną puodą. Jis buvo visiškai purvinas, aplipęs žemėmis, gerokai sulankstytas ir net skylėtas. Nuėmęs dangtį nustebau: puode buvo maža lemputė. Ji vos vos degė ir virpėjo vėjyje. Bet aš įpyliau šviežio aliejaus, užstojau vėją ir tada liepsnelė ėmė vėl laimingai degti. Apverčiau puodą ir pastačiau lempą ant jo. Ši mažutė švieselė tamsoje atrodė tiesio nuostabiai!
Kai kurie krikščionys yra panašūs į šį puodą. Oi, koks aš apgailėtinas, nevertingas, nuodėmingas ir nešvarus! Ir žmonės tikrai galvoja: jis tiesiog baisus! O dar, matai, nori būti krikščioniu…
Ką žmonės turėtų matyti? Puodą ar lempą? Kuo jie turėtų džiaugtis – šviesa ar puikiu, tauriojo metalo puodu? Jei nori, kad žmonės matytų tave, pasigražink! Bet jei gyvenimas tavęs nepagailėjo, tada puodas yra sulankstytas, įtrūkęs ir skylėtas ir gerai, kad žmonės mato šviesą, o ne puodą.
Nešvarumus gali nuplauti Jėzus. Bet sulankstymai ir skylės išlieka – tai priešnuodis mūsų egoizmui. JIS gali vėl uždegti šviesą, vilties ir gyvenimo šviesą, o paskui pastatyti ant seno puodo. Tuomet mūsų gyvenimas vėl įgauna prasmę ir mums nebereikia nuolat slėptis bei verkšlenti. Juk gražu, kai net ir senatvėje, sergant ar nusilpus, vis dar galima kreiptis į Viešpatį, į tą, kuris suteikia vilties, gyvybės, paguodos ir pastiprinimo; į tą, kuris nugalėjo nuodėmę, vergiją ir mirtį, kuris iš visko gali padaryti kažką visiškai naujo ir išradingo. JIS to vertas!!!
Ačiū Tau, Jėzau, Tu padarai iš manęs, tokio seno puodo, kažką naudingo. Dabar galiu spinduliuoti Tave, ir žmonės Tave mato (o ne mano įlenkimus ir įtrūkius). Ačiū, Tu esi su manimi ir vėl iš naujo uždegi gyvenimo šviesą.