Dievas tarė:
Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip ir aš pasigailėjau tavęs?!
Evangelija pagal Matą 18, 33
Stipri eilutė! Kažkas sukaupė milijonus skolos ir kreditorius jį tiesiog atleidžia nuo skolos, kurios jis negali sumokėti. Ir štai po to žmogus sutinka draugą, kuris jam skolingas smulkmeną. Jis grasina antstoliais ir netgi įmeta jį į kalėjimą. Išgirdęs apie tai tas, kuris dovanojo skolą, tuojau pat įmeta šį žmogų į kalėjimą. Ten jo laukia kankintojai ….
Labai greitai mes perprantame šią istoriją ir niekiname šį kietaširdį žmogų. Bet visai nenorime matyti, kad Jėzus kalba apie mus. Mieliau slepiamės.
Kaip dažnai bendruomenėje pykstame ant brolių/seserų! Kaip dažnai jiems metame kaltinimus! Kaip mažai rodome supratimo jiems! Su kokiu pasimėgavimu mes išrutuliojame kiekvieną jų klaidą ir smerkiame kitus! Kaip mielai mes kalbame apie kitų klaidas… Ne visuomet mūsų širdyje viešpatauja meilė ir atleidimas, Dievo malonės galybė, Jėzaus šviesa. Brolių kaltintojai įsipatogina mumyse!
Taip ir skyla bendruomenė, ir ji jau nebegali būti pasaulio šviesa, nebegali spinduliuoti Jėzaus džiaugsmu, ji nebėra traukos objektas kitiems. Valdo negyvas įstatymas, o priešas džiaugiasi. O blogiausia: kankintojai mus kankina, ir tai vyksta su Dievo leidimu. Kartėlis, nepasitenkinimas, piktumas, mintys apie kerštą plečiasi mūsų širdyse. Nebėra Šventosios Dvasios, tik nemiga ir neramumai.
Išsigrynink šiuos dalykus! Melsk Jėzaus atleidimo už didžias tavo nuodėmes! Ir pasakyk JAM, kad tu atleisi kitiems, net jei tau tai ir sunku. Tada pranyks kaltintojai ir Dievo ramybė vėl galės viešpatauti.
Atleisk, Jėzau, kad aš esu toks smulkmeniškas! Atleisk, jog tikiuosi iš kitų, kad šie bus tobuli! Atleisk man mano kaltes, ir aš atleisiu kitiems, už tai, kad jie yra tokie, kokie yra! Padėk man, vienam man sunkiai sekasi; – viskas taip susipainioję mano širdyje. Et, Viešpatie, duok man naują Jėzaus-širdį, tą, kuri mielai atleidžia!!