JIS yra mūsų sutaikinimas.
Laiškas Efeziečiams 2, 14
Mūsų upė yra maždaug 800 m pločio ir galingos srovės, kai tapau 17-os ir patekau į „sunkius“ laikus, tokius kupinus problemų, klausimų, maišto ir neramumų, naktimis išeidavau prie upės, ant tilto. Buvo žiema, švietė pilnatis, viskas aplink buvo nuspalvinta šviesiai pilkai-melsvai, vanduo gurguliavo po tilto konstrukcijomis, nepūtė joks vėjelis, viskas buvo taip ramu, tyku. Visa manyje ilgėjosi šios ramybės ir harmonijos. Ilgai stovėjau ant tiltelio ir klausiausi vandens, žvelgiau į mėnulį kitoje upės pusėje ir bandžiau pasisemti šios harmonijos. Bet manyje dėjosi tik chaosas ir riaušės. Tuomet pasilypėjau turėklais, norėjau tapti vienu su šia harmonija. Nebeatlaikiau to chaoso savyje.
Vis dėlto Dievas man neleido šokti, JIS žinojo, jog tai tėra ramybės bei harmonijos iliuzija. JIS atitraukė mane nuo svajų ir sušuko: „Ei, tu, juk vanduo tai šaltas!“ – ir aš atsipeikėjau. Dar ilgai ten sėdėjau ir verkiau. Nes neradau harmonijos? Kadangi mano chaosas viduje buvo toks stiprus? Nes kažkas mane pašaukė, manimi domėjosi, mylėjo mane, manimi rūpinosi? Tikriausiai viskas kartu.
Dievas uždėjo Savas rankas ant mano gyvenimo. Dar prieš gimimą JIS buvo šalia manęs. JIS žinojo: Vienam jam nepavyks. Berniukui reikia manęs! – Ir JIS buvo šalia, kartais nejuntamai, kartais visai arti. JIS įdėjo žinojimą apie Save į mano širdį dar visai anksti. JIS buvo Tėvas, turintis neišsenkančią kantrybę. Kupinomis meilės rankomis JIS vis labiau artino mane prie Savęs. Niekada JIS manęs nevertė. JIS laukė, kada aš ateisiu pas JĮ. Ir štai tada į mano širdį atėjo harmonija, dieviškoji ramybė, dangiškasis džiaugsmas. Tuomet jau nebebuvo stabdžių. Dienų dienas man neprireikė miego, buvau toks sujaudintas, toks džiugus, tiesiog pernelyg laimingas, kad užmigčiau.
Prie JO vienintelio mano širdis nurimsta. Tik pas JĮ vienintelį yra ramybė ir harmonija, gilus džiaugsmas ir tikroji Tėviška meilė. Koks aš laimingas, kad JIS yra šalia, taip vien tik dėl manęs, tarsi nebūtų jokio kito žmogaus, kurio JAM reikėtų. Ach, kaip JIS myli mane ir kaip aš JĮ myliu!
Dėkoju, mano mylimas dangiškasis Tėve, už visą kantrybę su manimi, už Tavo meilės šilumą, ramybę, didesnę už manąją energiją, džiaugsmą, tvyrantį ir tamsioje erdvėje. Et, kaip gera glaustis prie Tavęs!!