Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.
Evangelija pagal Luką 10, 27
Tai yra svarbiausias įsakymas ir šie dalykai neatskiriami: mylėti Dievą, artimą ir save. Vienas be kito neįmanoma.
Nuvažiavome prie ežero išsikepti šašlykų. Ten gulėjo šuo prie dubenėlio vandens, vienui vienas. Iškart supratome, kad jį žmonės paleido tikėdamiesi, jog jį suras kažkas kitas. Ir tada mus apėmė užuojauta. Kiekvienas pažinojo žmogų, kuriam būtinai reikėjo šito šuns. Bet visi skambučiai baigdavosi neigiamai, niekas nenorėjo šuns. Koks vargas… beveik puolėm į ašaras: vargšas šuo!
Nutiko taip, kaip dažnai nutinka: niekas negalėjo padėti, bet kiekvienas pažinojo žmogų, kuris turėtų padėti. Ar Jėzus tai turėjo omenyje?
Prieš kelias dienas gavau el. laišką. Turėčiau protestuoti prieš tai, kad žmonės iš Irano, kurie įtikėjo Vokietijoje, yra deportuojami atgal į Iraną. Ten jiems gresia prievarta, kankinimai ir mirtis. Kai kurių jau neturėtų būti.
Šiek tiek supykau, nes krikščionys vėlgi nieko nedaro, tik prašo valstybės pagalbos. Ji turėtų užstoti brolius ir seseris. O krikščionys? Jie apsiriboja rašydami laiškus.
Kai naciai persekiojo ir žudė žydus, daugelis olandų ir danų žydus slėpė, net jei tai ir kėlė pavojų jų pačių gyvybei. Kodėl šiandien negalime priimti, paslėpti ir pamaitinti šių brolių ir seserų iš Irano? Mieliau ištremiame juos į Iraną, į mirtį, ir dėl to kalta Vokietija.
Kiek iš mūsų turi daugiau nei vieną kambarį, kai kurie netgi gyvena vieni dideliame name. Tačiau mums nekyla mintis priimti persekiojamus brolis ir seseris. Jei paskambintumėt į socialinės rūpybos tarnybą, viskas liktų tik popieriuje ir greitai būtų atmesta.
Prieš skųsdamiesi ir vėl protestuodami (beje, protestuoti prieš nesąžiningą politiką yra teisinga, bet to neužtenka), ateityje turėtume apsvarstyti, kur mūsų pačių prašoma veikti. Ar turime tam galimybių ir kaip tai padaryti. Mes tapome tingūs gerovės valstybėje, kuri neva viskuo rūpinasi. Meilė Dievui ir artimui yra energingas veiksmas, o ne pamaldūs jausmai!!!
(P. S.: šuo galiausiai apsigyveno mano ūkyje.)
Jėzau, atleisk! Taip dažnai man nekyla mintis, kad esu įpareigotas ir turiu galimybių padėti. Tu nepagailėjai savęs, bet atidavei savo gyvenimą, kad galėčiau gyventi. Padėk man, kad tapčiau panašesnis į Tave!!!