Keliu akis į kalnus –
iš kur ateis man pagalba?
Pagalba man ateina iš Viešpaties,
kuris padarė dangų ir žemę.
Tavo kojai suklupti jis neleis, –
tas, kuris tave globoja, budi.
Štai Izraelio globėjas
nei snaudžia, nei miega!
Viešpats tave saugo;
tavo dešinėje Viešpats yra tavo užuovėja.
Dieną saulė neužgaus tavęs
nei mėnulis naktį.
Viešpats saugos tave nuo viso, kas pikta, –
jis saugos tavo gyvastį.
Viešpats saugos tave išeinantį ir grįžtantį
ir dabar, ir amžinai.
Psalmė 121
Tikrai, tokios gražios yra psalmės! Taip gera kiekvieną rytą gabalėlį paskaityti, visą dieną nuteikia pozityviai.
Net jeigu rūpesčiai tokie dideli kaip kalnai, Viešpats yra dar didesnis. Mes žvelgiam į kalnus, – vis tik geriau, žiūrėti esant truputį aukščiau, tiesiai į Viešpatį! Nenuleisk galvos, nežiūrėk į purvą po savo kojom; pakelk galvą ir žvelk į JĮ, kuris taip tave myli!
JIS taip mielai norėtų palaiminti. Kartais mūsų netikėjimas ir mažatikystė, mūsų „galbūt-mąstymas”, mūsų bumbėjimas, mūsų nedėkingumas ir godumas mus sulaiko nuo to. Mes turime tai išbraukti, šitą „galbūt” (Jei Viešpats būtų pasakęs….- mūsų destruktyvus mąstymas įsitvirtina tol, kol nieko nebelieka iš tikėjimo), kančia, kartėlis, išdidumas, godumas daiktams. Mes trokštame JO; kad ir kiek tai kainuotų. – JIS yra toks nuostabus, mylintis, besirūpinantis Tėtis! Po JO sparnais aš esu visiškai saugus ir užtikrintas.
Dėkoju, Tėve danguje! Tu myli mane ir niekad nepaleidi iš akių. Priešas negali padaryti man ko tik nori. Tu nustatai jam ribas. Tu esi nugalėtojas ir kartu su Tavimi man gera eiti per gyvenimą! Tu visada geras man!!