Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą.
Evangelija pagal Luką 17, 15
Pakeliui į Jeruzalę Jėzus ėjo per vieną iš kaimų Samarijoje. Samariečiai ir žydai nemėgo vieni kitų, taigi žydai niekada neperžengdavo Samarijos ribų. Šiame kaime gyveno 10 raupsuotųjų. Raupsai yra baisi liga, tai mirties nuosprendis, liga, kuri lėtai, bet užtikrintai tave graužia, tiesiog supūvi gyvame kūne. Sergantieji turėjo gyventi izoliuotai, kad neužkrėstų kitų. Taigi jie sustojo iš tolo ir garsiai šaukė: Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų! – Tai iš tikrųjų buvo apgailėtina. Jėzus jų neignoravo, JIS nežadėjo jiems gražios amžinybės, JIS nedavė jiems gerų patarimų, kurie visada taip dvasiškai skamba. JIS tiesiog pasakė: Eikite, pasirodykite kunigams! – Taip buvo parašyta jau Senajame Testamente: Kai kas nors nori pasveikti, turi pasirodyti kunigams. Bet iš tikrųjų nei vienas nėra pasveikęs. Dievas jau tuomet galvojo apie Jėzų, leisdamas tokį nurodymą įtraukti į Senojo Testamento knygas. Ir beeidami pas kunigus šie dešimt vyrų, – jie buvo paklusnūs, juk tai nieko nekainuoja, – pakeliui pasveiko ir tapo švarūs. Vienas iš jų sustojo, peržvelgė save iki apačios ir buvo visiškai nustebęs: Visi simptomai išnyko, pirštai ir ausys savo vietose, jokių dėmių, visa išnyko!! Ir šis grįžo atgal pas Jėzų ir balsu šlovino Dievą. Jis puolė Jėzui po kojų ir dėkojo JAM. Jis žinojo, kad Jėzus padarė neįmanoma, JIS yra vertas būti šlovinamu! Jėzus paklausė apie kitus devynis, kurie neatėjo JAM padėkoti. Vis dėlto šiam žmogui JIS pasakė: Kelkis ir eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.
Likusieji devyni galbūt tikėjo atsitiktinumu, spontanišku išgijimu arba ypatinga energetine gydymo jėga, galbūt jie dėkojo daktarams, piliulėms, kunigams arba galvojo, jog jų valios jėga tai įtakojo. Jie nenorėjo pripažinti, jog tai susiję su Jėzumi. Man neramu, jog daugeliui krikščionių šiandien yra panašiai: jie negali patikėti, maldos išklausymo jie negali susieti su Jėzumi. „Galbūt“ įtakoja jų gyvenimą ir tikėjimą.
Tikėjimas labai konkrečiai padeda labai konkrečiose situacijose.
Taigi pamaldžios frazės nepaguodžia. Galime regėti tikėjimą, kuris pasirodo dėkingume. Manau, jog tikėjimas be dėkingumo yra neįmanomas, gal tik nebent maža silpnatikystė…
Paprastai neįmanoma tikėti Jėzumi ir visą dieną niurzgėti arba murkdytis problemose. Dėkingumas turi formuoti mūsų gyvenimą! Kaip dažnai Dievas jau padėjo!!
Tikrai, Jėzau, noriu būti dėkingas. Ne viskas tvarkoje, bet aš žinau, kad Tu tiek daug padarei ir viską sudėliojai į vietas. Dėl to būsiu dėkingas ir tikėsiu, kad ir visa kita Tu sutvarkysi. Tu esi toks geras man, dėkoju!!!!!