Jo įniršis tetrunka akimirką,
o jo gerumas tęsiasi visą gyvenimą.
Ašaros gali lūkuriuoti per naktį,
bet džiaugsmas ateina su aušra.
Psalmė 30, 6
Kuomet lauke siaučia audra, trankosi perkūnija, kuomet šėlsta gamtos jėgos ir purto namą, tuomet jautiesi esąs išties mažas. Kas yra žmogus prieš tokią jėgą? Prieš tokį pyktį, grėsmę ir naikinančią jėgą? Mes esame niekas.
Ir vis dėlto ryte po to vyrauja džiaugsmas! Susitvarkai ir džiugu, kad esi gyvas. Džiaugiesi saule, kuri juokiasi danguje ir audrą greit užmiršti.
Gyvenime yra labai panašiai. Dažnai atrodo taip, lyg Dievas patraukė Savo malonę nuo mūsų ir viskas skyla į šukes. Vis dėlto po JO teismo ir vėl nušvinta saulė. Kai išmokstame savo pamoką, įsivyrauja ir vėl ramybė su JUO. Kartais aš atsisakau vykdyti JO valią, – man tai per sunku arba per skausminga. Vis dėlto, kuomet JIS patraukia Savo malonę, tampu greitas ir sutvarkau reikalą, nes be JO malonės ir JO palaiminimo aš negaliu gyventi. Nebekyla džiaugsmas.
Dievas, mano dangiškasis Tėvas, auklėja mane dėl mano paties geriausio. JIS nesielgia pagal nuotaiką ir nepagrįstai neskriaudžia.
Pirmiausia, JIS man pasako, ką aš turiu daryti arba ką turiu paleisti. Tada JIS tampa rimtesnis, o galiausiai JIS mane atskiria nuo visko, kas man patinka, net ir nuo JO palaiminimų. Galiausiai aš pasiduodu ir įvykdau JO valią. Nes be JO aš negaliu gyventi.
Ir kai nepaisant mano nepaklusnumo pagaliau vėl sugrįžta ramybė, aš atsiprašau, o JIS užtikrina man Savąją meilę, tada džiaugsmas plečiasi. Šis džiaugsmas kviečia mano sielą šokinėti. Jis toks raminantis! Tuomet aš apgailestauju, kad ir vėl taip daug laiko man reikėjo, kol JAM paklusau; – JIS juk viską žino geriau negu aš!
Dėkoju, Tėve danguje, už Tavąją kantrybę su manimi! Tikrai, kartais esu labai užsispyręs ir nepaklusnus. Vis dėlto Tavo meilė ir kantrybė visada mane persmelkia. Tu esi tooooooks geras man!!! – Dėkoju!!!