Evangelija pagal Joną 16, 23
Kaltė daugeliui kelia didelių sunkumų. Galbūt tai ne visada vadinama „kalte“ ar „nuodėme“. Tačiau mūsų klaidos ir nesėkmės, nuodėmės ir nešvarumai, nepaklusnumas Dievui, maištas prieš Jį, nesantaika su kitais žmonėmis ir savimi mus pribaigia. Šis sunkumas turi būti įveiktas, kitaip niekada nebūsime laisvi! Niekada nebūsime atsipalaidavę, laisvi, laimingi žmonės, kaip norėtų Dievas, jei nuolatos galvosime apie savo praeitį. Viskas, kas buvo, mus apsunkina. Tiek mūsų pačių nuodėmės, tiek ir kitų nuodėmės prieš mus.
Jėzus nori mus nuo to išlaisvinti. JIS tai gali, tik Jis vienas. Jis mirė ant kryžiaus už mūsų kaltes, tai reiškia, JIS jas prisiėmė, sumokėjo kainą, gavo bausmę. Ir štai esame laisvi. Ar galime tuo patikėti? Priešas vėl ir vėl mums primena mūsų kaltę ir piktžodžiauja: „Dievas gali atleisti kitiems, bet ne tau.“ Netikėk juo!
Man pačiam buvo labai, labai sunku patikėti atleidimu. Kiekvieną mielą rytą jaučiausi visišku nevykėliu. Ir kiekvieną rytą turėjau iš naujo kovoti, kad patikėčiau, jog ir man atleista!
Kai mane pripildė Šventoji Dvasia, šis netikėjimo mazgas pagaliau atsirišo. Aš lengvai galėjau patikėti: Jis mane myli, Jis man atleidžia, aš esu Dievo vaikas! Šventoji Dvasia mus apkaltina dėl nuodėmės. (Jei nebejauti jokios kaltės ir neatpažįsti nuodėmės, tada aišku, kad Ji nebeveikia daugiau tavyje. Bet kol jauti sąžinės priekaištus, reiškia, kad Ji tavęs neapleido.) Šventoji Dievo Dvasia įgalina mus tikėti. Taip pat tikėti nuodėmių atleidimu! JI mus daro be galo laisvus, nerūpestingus, laimingus, pasitikinčius! JI nuostabi!!
Kaip pažadėjo Jėzus: ko prašysi, tą ir gausi! Tas pats ir su atleidimu.
O vaike, jei tik galėtum patikėti, kaip noriai Dievas tau atleidžia ir kaip džiugiai žvelgia į tave kaip į savo vaiką!!!
Ačiū tau, Jėzau!!! Tu viską atitaisai. Tu atleidi net ir sunkiausias nuodėmes ir išgydai žaizdas. Tai gali tik Tu. Tu esi nuostabus Viešpats!!!