Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo. O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.
Laiškas romiečiams 10, 20-21
Ar mūsų tauta ieškojo Dievo ir apie Jį klausinėjo? Ne, bet misionieriai atnešė Evangeliją ir kai kurie noriai ją priėmė. Pats Dievas apsireiškė ir leidosi randamas. O mes, ar mes Jo ieškojom ir apie Jį klausinėjom? Daugelis to tikrai nedarė. Ir vis tik Dievas apsireiškė ir leidosi surandamas. Žinoma, mes džiaugiamės tuo!
O kaip dėl daugelio kitų žmonių, kurie gyvena be ryšio su Dievu ir iš esmės visai Dievo nepažįsta? JIS pažada: „AŠ noriu leisti jam mane surasti ir apsireikšti!”
Bet tai neįvyks, jei niekas jiems nepasakys, kas Dievas yra ir koks kelias veda pas Jį.
Dievas nori mus padrąsinti parodyti kitiems Evangeliją apie Jėzų Kristų. Kiekvienas turi savo būdus ir savybes su kitais apie tai dalintis. Morkaus Evangelijos pabaigoje Jėzus pažada: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo“ (eil.20). Lidija, viena moteris iš Filipinų, išgirdo iš Pauliaus Evangeliją: Viešpats atvėrė jai širdį. Ji rado Viešpatį – JIS jai apsireiškė (Apd 16, 14).
Taigi, kuomet mes dalinamės Evangelija, daug daugiau priklauso nuo Dievo, ne nuo mūsų, kas iš to bus. JIS gali atverti širdis, JIS gali leisti Jį rasti ir Jis gali apsireikšti. Kaip gi mes galėtume apreikšti kitiems Dievą? Mes galime tik skelbti, o esminį darbą turi nuveikti Dievas. Tačiau mes galime Jam padėti, rūpindamiesi geru ryšiu su Jėzumi, ir apie Jį kalbėdami, – tai geras liudijimas. Ir mes galime tikėdamiesi melstis, nes JIS nori surasti kitus žmones ir mums juos parodyti. Drąsos!! Dievas nori būti surastas! JIS ištiesia savo ranką žmonėms, kurie Jo dar visai nepažįsta!
O mes patys? Ar mes esame Dievo rankoje, gerame ryšyje su Juo? O gal JIS veltui tiesia savo ranką link mūsų, – mes esame užsispyrę, atžagarūs ir nepaklusnūs? Kiek palaiminimų dingsta, kai mes nešiojamės Dievą tik lūpose, o iš tikro einame savo keliais!
Dėkoju, Jėzau, kad radau Tave! Tai tikrai ne mano nuopelnas. Ne, Tu mane taip mylėjai, kad panorai apsireikšti. O kai aš pažinau Tavo meilę, ištariau jai „Taip“. Suteik man vilties kitiems žmonėms, kurie Tavęs dar nepažįsta!