Jėzus sako:
Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!
Evangelija pagal Luką 12, 49
Žemėje darosi vis karščiau, tirpsta ledynai, aukščiau kyla potvyniai užliedami žemę.
Taip neturi būti!!! Bet dvasiniame lygmenyje taip būtinai turėtų būti!
Mūsų širdys neturėtų likti tokios šaltos kaip ledo luitai, jos turi degti mūsų mylimam Viešpačiui. Daugelyje širdžių meilė yra atšalusi; – per atgailą ir atsigręžimą į Viešpatį galėtų ši meilė atsinaujinti ir tapti tokia karšta kaip tąkart, pirmosios meilės dienomis. Karšta meilė, Jėzus tai mėgsta! Šalto mokymo, šaltų svarstymų ir šalto religingumo JIS nekenčia.
Kuo karštesni tampa krikščionys garbindami ir mylėdami Jėzų, tuo daugiau ledų ištirpsta.
Tai šaltų širdžių ledas. Tiek daug žmonių užsibarikaduoja nuo kitų tam, kad dar labiau nebūtų sužeisti. Tik Jėzaus meilė ir atleidimas gali juos pagydyti! Tiek daug žmonių yra atšalę galvodami tik apie naudą sau; – tik Jėzus gali juos pasiekti ir vėl padaryti gyvais žmonėmis. Meilė Jėzui gali ištirpdyti kiekvieną ledo luitą. O ir mūsų karštos maldos tam yra reikalingos. Leiskimės ir vėl paliečiami Jėzaus meilės ir tuomet atsakykime JAM su karšta meile ir garbinimu, o tada perimkime JO matymą, daiktų ir buvimo su žmonėmis matymą, ir tuomet Jėzus išgirs, ir ledas tirps, potvynis sukils, ir užlies žemę, Viešpaties pažinimo žemę. – Kokie nuostabūs laikai tai bus!
Jėzaus ugnis išdegina visą skausmą. Ji atšildo mūsų sielos ledą. Ji pažadina naujam gyvenimui. Ji išdegina kaltes ir purvą. Ji įgalina turėti su kitais vidinę bendrystę ir išlaisvina mus iš vienatvės. O, Dievo ugnie, ateik!!
Jėzau, manoji širdis turi degti Tau! Atleisk, kartais būnu per tingus ir mėgstantis patogumą, kartais slepiuosi už senų sužeidimų…. Viešpatie, aš trokštu gyventi! Noriu degti Tau!! Tu esi to vertas, nes Tu pirmas mane pamilai.