Todėl melskitės taip:
Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas.
Evangelija pagal Matą 6, 9
Taip prasideda „Tėve mūsų“, malda, kurią mus išmokė Jėzus.
Meldžiamės ne kūrėjui, teisėjui ar pasaulio valdovui, bet – savo Tėvui. JIS iš tiesų yra ir kūrėjas, ir teisėjas, ir valdovas, bet mes JĮ vadiname Tėvu. Visai kaip karalienės Elžbietos vaikai vadina karalienę „Mama“, jie nesikreipia „Jūsų gerbiama šviesybe“. Tai, kaip mes kreipiamės į Dievą, susiję su mūsų santykiu su JUO. Jeigu JIS visuomet tik „Viešpats“, tai mes būsime tarnai, patarnautojai arba vergai. Jeigu JIS „Tėvas“, tai mes būsime vaikai, princai ir princesės. Mūsų kreipinys parodo, kaip mes galvojame apie Dievą ir kokį santykį su JUO turime.
Net ir būdamas mūsų Tėvu, ir jei mes turime intymų bei asmeninį santykį su JUO, JIS visvien yra šventas. Mes laikome JĮ šventu, šloviname JO vardą bei stengiamės JO vardo nesutepti. Mes juk nesakome neapgalvotai: O Dieve Dieve! Mes esame JO vaikai ir JO paveldėtojai, todėl žinome, kad mūsų klaidingi žingsniai teršia šeimos vardą. Dėl to apgailestaujame! Ir itin kreipiame dėmesį į tai! Mūsų intymus, asmeninis santykis, mūsų pažinimas Dievo Tėvo, turi didžiulį poveikį mūsų Dievo įvaizdžiui bei mūsų supratimui apie Dievą. Tai taip išlaisvina, kuomet mes pripažįstame JĮ kaip mūsų Tėvą! Tuomet pagaliau liaujasi ramybės ir pripažinimo paieškos, tada mes esame saugūs JAME. JIS yra mūsų Tėvas, pasibaigia rūpesčiai ir baimės. JIS yra mano Tėvas, štai čia ir dabar prasideda tikrasis pasitikėjimas Dievu.
O kaip gerai, kad Jėzus mums parodė Savąjį Tėvą, JĮ mums vizualiai pavaizdavo ir gyvai bei betarpiškai patyrė šį Tėvo-Sūnaus santykį!
Dėkoju, Jėzau, Tu parodai mums Tėvą! Tu mokai mus, kaip JUO pasitikėti ir gyventi be rūpesčių bei baimės. Dėkoju, Tu darai mane Dievo vaiku!!